Kad gyvenimas šalyje tiesiog nuostabus, Šiaurės Korėjos propagandistai išsijuosę kartojo rugsėjį, kai buvo išbandyta vandenilinė bomba, ir praėjusią savaitę, kai Kim Jong Unas stebėjo, kaip paleidžiama tarpžemyninė balistinė raketa, kuri, regis, gali pasiekti bet kurį žemyninės JAV dalies tašką.
Valstybinė Korėjos centrinė naujienų agentūra (KCNA) skelbė, kad sostinėje Pchenjane šiomis progomis vyko „šokių vakarėliai“, o džiūgavo ir valstybės tarnautojai, ir civiliai. Pasauliui buvo pasiūlytos fejerverkų šou ir apsikabinusių kareivių nuotraukos.
Vis dėlto brito fotokorespondento Edo Joneso, kuriam lapkritį buvo leista pakeliauti po rytinę šalies pakrantę, nuotraukose Šiaurės Korėja visai kitokia.
Šiaip Pietų Korėjos sostinėje Seule dirbantis naujienų agentūros AFP fotokorespondentas E.Jonesas į uždarąją Šiaurės Korėją vis keliauja nuo pat 2016-ųjų rugsėjo, kai ši prancūzų agentūra atidarė biurą Pchenjane.
AFP ir amerikietiškoji AP yra vienintelės Vakarų šalių naujienų agentūros, turinčios biurus Šiaurės Korėjos sostinėje. Jų atstovams – žurnalistams ir fotokorespondentams – paprastai taikomi griežti apribojimai dėl to, kur jie gali eiti ir kokias nuotraukas daryti.
Šiaurės Korėjos pareigūnai žurnalistus po šalį dažniau vežioja vasaromis, kai šviečia saulė ir žydi laukai – vaizdai tiesiog gražesni.
Šiaurės Korėjos pareigūnai žurnalistus po šalį dažniau vežioja vasaromis, kai šviečia saulė ir žydi laukai – vaizdai tiesiog gražesni.
Todėl E.Joneso kelionė lapkričio 20–25 dienomis dar labiau pribloškianti. Britas iš Vonsano per Čondžino ir Hamhingo miestus nukeliavo į Rasono miestą ties Šiaurės Korėjos siena su Kinija bei Rusija.
Šiaurės Korėja, kurią pamatė E.Jonesas, iš esmės skyrėsi nuo šalies, kurią vaizduoja režimo propaganda. Išvydus nuotraukas kyla klausimų ir dėl Kim Jong Uno esą vykdomos byungjin politikos, kuri numato branduolinės ginkluotės stiprinimą greta ekonomikos vystymo.
Buvęs Šiaurės Korėjos ekspertas JAV centrinėje žvalgybos valdyboje Jungas Pakas, dabar dirbantis „Brookings Institution“, abejoja, ar E.Joneso nuotraukose matomi žmonės kada nors jautė, kad ekonomika atsigauna.
E.Jonesas Šiaurės Korėjos rytiniame Hamhingo mieste, kurį propagandistai vadina pramonės mazgu, nerado nei daugiaaukščių, nei išdailintų alėjų.
Ne, nuotraukose matomi dviračius purvinais keliais tarp apsilaupusių namų stumiantys žmonės. Kiti tempia kopūstų prikrautus vežimėlius. Palei krantą nusidriekę paprasti mediniai laiveliai, o gamyklų teritorijose negirdėti nė garso.
Aišku, KCNA pranešimai kitokie. Kai spalį Hamhinge, antrajame pagal dydį Šiaurės Korėjos mieste, pasirodė merginų popmuzikos grupė „Moranbong Band“, valstybinė agentūra rašė, kad kūriniai „įspūdingai parodė Korėjos žmonių, kurie šlovina garbingą gyvenimą, džiaugsmą ir optimizmą“.
Keliaudamas aukštyn pakrante, E.Jonesas matė ir daug vyrų, nešančių šiaudų ryšulius ar einančių šalia vežimų, kuriuos tempė naminiai gyvuliai.
Kimčcheke, kuris kadaise garsėjo darbščiu uostu, gamyklos irgi neveikia, o gatvėse nematyti nė vieno automobilio. Viename daugiabutyje langai ne įstiklinti, o uždengti plastiku.
Čondžine, kuris yra trečiasis pagal dydį miestas šalyje, šiek tiek mašinų yra, bet nuotraukose daugiausia matyti dviračius tempiantys ir jais riedantys vietiniai.
Rasone stūkso neužbaigti daugiaaukščiai, o automobilių net daugiau nei Čondžine. Tačiau miestas toli gražu neprimena klestinčios laisvosios ekonominės zonos, apie kurią svajojo Kim Jong Uno režimas.
