„Man asmeniškai šis įvykis nepaprastai svarbus. Ne tik todėl, kad esu moteris, bet ir dėl to, kad sugebėjau baigti visą mokymo programą, kurią baigdavo tik vyrai. Mes atlikinėjome tas pačias užduotis ir man nebuvo daroma jokių nuolaidų. Man tai visų svarbiausia“, – džiaugiasi jojikė.
Nors H.Zeitlhofer visus egzaminus išlaikė per rekordiškai trumpą laiką, kelias iki profesionalios jojikės buvo ilgas. 2008 m. ji pradėjo dirbti arklininke, kasryt turėdavo keltis penktą valandą ir keliauti į arklides. Po ketverių metų ji gavo nuosavą žirgą ir tapo jojiko asistente. Šiandien 29-erių metų mergina jau atsakinga už kelis žirgus. Šios įstaigos mokymo programa labai populiari, bet nedaugelis ją sugeba užbaigti.
„Daug merginų svajoja jodinėti ir prižiūrėti žirgus, bet reikia nepamiršti, kad tai darbas, sunkus darbas. Tai visai ne tas pats, kas smagiai pasijodinėti žirgu. Privalai viską išmokti nuo žemiausio laiptelio – nuo darbo arklidėse. Turi būti geras arklininkas“, – pasakoja Hannah.
„Reikia pasižiūrėti, kam geriausiai sekasi išjodinėti arklius. Moterys čia nepakeičiamos. Šioje srityje joms geriausiai sekasi. Taigi, jei nori užauginti geriausią raitelį, reikia ieškoti moters. Antra, mes gyvename Europos Sąjungoje ir kalbame apie lygias galimybes, todėl visos kompanijos nori turėti daugiau moterų. Šioje srityje moterų buvo nulis procentų, tad, kai mūsų komandoje atsirado moteris, labai apsidžiaugėme“, – tikina generalinė direktorė Elisabeth Gurtler.
Dabar mokykla iš merginų sulaukia daugiau prašymų priimti negu iš vyrų. H.Zeitlhofer sako, kad konkurencijos tarp vyrų ir moterų čia nejaučianti. Dėvi tokią pačią uniformą, kaip ir vyrai, ir tarp jų jaučiasi visiškai sava.
„Manieže vyresni vyrai iš pradžių į mane gana rezervuotai žiūrėjo, bet, manau, tai tik todėl, kad tai buvo kažkas nauja. Aš čia buvau pirmoji moteris ir jie mane truputį skeptiškai vertino. Bet pamatę, kad aš labai motyvuota, pradėjo mane gerbti ir beveik nuo pat pradžių mane palaikė“, – prisimenaHannah.
Kai nejodinėja lipizanerių veislės žirgais, Hannah drauge su kolegomis žaidžia vandensvydį arba eina valgyti picos į netoli jojimo mokyklos esančią piceriją. Ji visai nesijaudina, kad jos gyvenimas labai skiriasi nuo jos senųjų draugių.
„Darbas Ispaniškoje jojimo mokykloje ypatingas vien jau tuo, kad tai reta profesija, tokia, kur dirbti gali iki gyvenimo pabaigos. Visi žinojo, kad aš labai ambicinga, todėl džiaugiuosi, kad man pavyko. Draugai, užsiimantys žirgų sportu, dėl manęs labai džiaugiasi, o kiti tiesiog supranta, kad dabar aš nebeturiu tiek daug laiko, kad galėčiau būti su jais“, – apie darbo aplinkybes pasakoja jojikė.
Hannah nemano, kad šis darbas kada nors gali jai nusibosti. Ji sako, kad dar labai daug ko turi išmokti. Vieną dieną tikisi tapti vyriausiąja raitele – tokį titulą pelno tik labai patyrę jojikai. Visai neseniai ji buvo paaukštinta į instruktores. Šiuo metu Vienos ispaniškojoje jojimo mokykloje mokosi šešios merginos. Jau visai netrukus šios mokyklos diplomą gaus dar viena raitelė.
