Gdanskas gedi savo prezidento, kaip didžiųjų miestų vadovai vadinami Lenkijoje. Kaip trečiadienį priešpiet kalbėjo Gdansko vicemerės Aleksandros Dulkiewicz spaudos konferencijoje laukę vietos žurnalistai, iki šiol neįmanoma patikėti, kaip taip nutiko. „Atrodo, jis dabar dirba savo kabinete ir tuoj išeis šypsodamasis“, – savo mintimis dalijosi jie.
Suformavo širdį
O vakare minios žmonių rinkosi Solidarumo aikštėje, kur juos pakvietė „Didžiojo šventinio paramos orkestro“ (WOŚP) Gdansko skyrius ir organizacija KOD – Demokratijos apsaugos komitetas. Ši visoje Lenkijoje per pastaruosius metus surengė ne vieną protesto mitingą, nukreiptą prieš dabartinės valdančios „Teisės ir teisingumo“ (PiS) partijos vykdomą politiką.
Į renginį jo organizatoriai iš anksto kvietė atsinešti raudonų ir baltų žvakių. „Kaip žinome, pono prezidento mirtis turėjo pasekmių ir WOŚP. Į Gdanską atvažiuos žmonių iš visos Lenkijos. Sudėliokime didžiausią širdį iš žvakių per „Orkestro“ istoriją“, – kalbėjo renginio organizatoriai.
Širdis jau 25 metus yra šio labdaros fondo simbolis. Per šį laiką surinkta apie milijardas zlotų, pinigai keliauja pirkti įrangą ir gerinti paslaugas visos Lenkijos vaikų ligoninėse. O raudonų širdelių, kartais – su juodomis juostelėmis, galima pamatyti Gdansko gatvėse praeivių atlapuose. Tokią širdį gavo tie, kurie aukojo labdaros fondui. Per finalinį renginį Gdanske ir buvo užpultas bei sunkiai sužalotas P.Adamowiczius, kuris pirmadienį popiet mirė.
Prabilo žmona ir dukra
Šios širdies centre trečiadienio vakarą stovėjo ir artimiausi P.Adamowicziui žmonės – žmona Magda ir vyresnioji dukra Antonina. Pirmoji kalbėjo žmona, kuriai prabilus aikštė nuščiuvo, gaudydama kiekvieną jos žodį, po kurių dažnas braukė ašaras.
„Pawelas labai mylėjo šį miestą, labai mylėjo visus žmones. Gaunu milžinišką kiekį elektroninių laiškų, žinučių iš įvairių Lenkijos kampelių, užsienio. Neįsivaizduojama yra žmonėms tai, kad neapykanta gali būti tokia didelė. Bet Pawelas visada buvo pozityvus. Atsimenate jį besišypsantį, atsimenate kalbinantį žmones gatvėje. Jis norėjo, kad šis miestas būtų atviras visiems: nesvarbu buvo, kas kokia kalba kalba, kokiame name gyvena, kur dirba, kokią turi odos spalvą, taip pat – ir ką myli. Norėjo, kad Gdanske kiekvienas jaustųsi gerai, kaip namuose. Prašau, kad tokia atmosfera Gdanske ir būtų“, – su tramdomomis ašaromis balse kalbėjo Magda Adamowicz.
Ji pabrėžė, kad gedulas, kurį šiuo metu išgyvena Gdanskas, keičia žmones, tačiau svarbiausia išlikti geriems, mylėti vieni kitus.
„Žinau, kad Pawelas yra čia su mumis ir kad gerai rūpinsis šiuo miestu. Jo mirtis nebus beprasmė. O tai žinau, nes čia visi esate, nes jūsų tiek daug ir vyresnių, ir jaunų, ir tikinčiųjų, ir netikinčiųjų, kad esate čia dėl jo. Ir ne tik iš Gdansko, bet ir iš kitur. Ačiū jums už tai, tai man ir mano šeimai priduoda jėgų“, – susirinkinusiems dėkojo Gdansko mero našlė.
P.Adamowicziaus vyresnioji dukra Antonina pirmiausia prisistatė ir pasakė, kad Pawelas Adamowiczius buvo jos tėvelis: „Aš tave, tėveli, myliu labai stipriai ir visiems laikams. Aš irgi myliu šį miestą, kaip jis mylėjo. Mūsų visa šeima jį myli, nes Gdanskas tėčiui buvo trečiasis iš tėvų, trečias vaikas ir antra meile. Ir aš žinau, jeigu šis miestas toliau bus atviras, bus toks mylintis, kaip yra dabar, tai tėtis bus labai laimingas. Dėkoju jums visiems už šį palaikymą.“
Žodį vėl perėmusi M.Adamowicz dar kartą visiems padėkojo ir garsiai pakartojo: „Mylime tave, Pawelai.“ Po to ji kreipėsi į WOŚP įkūrėją ir ilgametį vadovą Jerzy Owsiaką, kuris prisiimdamas atsakomybę ir dalį kaltės dėl P.Adamowicziaus mirties pasitraukė iš pareigų. Nužudyto Gdansko mero našlė ragino jį apsigalvoti ir grįžti toliau dirbti savo darbą.
Žmonės buvo tylūs
„Atėjome atiduoti jam savo širdį“, – liūdnai lingavo pusamžis vyras vis tirštėjančioje minioje. Čia susirinko tūkstančiai žmonių, sunešta tūkstančiai žvakių.
Jauni ir vyresni, su vaikais ant rankų ar vežimėliuose, šunimis. Visi norėjo išsakyti savo pagarbą žmogui, kuris kelis dešimtmečius valdė miestą ir padarė jį tokį, koks jis yra šiandien: atviras visiems ir kiekvienam.
Tokie žmonės rinkosi trečiadienio vakarą susirinkę Gdansko Solidarumo aikštėje. Ypatingoje vietoje, šalia Europos Solidarumo centro, kažkada čia buvusios laivų statyklos, kurioje gimė „Solidarumas“ – profesinė sąjunga, išaugusi į didžiulę politinę jėgą, kuri atnešė laisvę Lenkijai, prisidėjo ir prie Lietuvos „Sąjūdžio“ atsiradimo.
L.Walęsa: „Iki pasimatymo“
Čia tebėra ta tvora, per kurią peršokęs Lechas Walęsa pradėjo tą judėjimą. P.Adamowiczius irgi nemažai prisidėjo prie „Solidarumo“ darbų. Būtent jis buvo vienas iš iniciatorių, kad Gdanske atsirastų Europos Solidarumo centras. Todėl jame padėta viena iš Užuojautos knygų, kurioje galima pasirašyti ir prie kurios trečiadienį visą dieną rikiavosi ilga laukiančiųjų eilė. Stovėdami jie galėjo žiūrėti vaizdo įrašus, kaip būtent P.Adamowiczius įmūrijo šio centro kertinį akmenį, kaip kėlė vainiką centrui kylant.
Čia Užuojautų knygoje pasirašė ir pats L.Walęsa. „Sudie, bičiuli, šioje žemėje. Iki pasimatymo po akimirkos ten, kur geriau“, – parašė jis. Vėliau žurnalistams, kaip rašo gdansk.pl, buvęs „Solidarumo“ lyderis ir Lenkijos prezidentas kalbėjo: „Ši mintis man atėjo tuo momentu. Jis mus nustebino. Žinoma, jis padarė daug Gdanskui. Žinoma, su savo potencialu turėjo galimybių net tapti Lenkijos prezidentu. Aš už jį laidavau. Per ilgai sėdėjo čia, Gdanske. 20 metų buvo šiek tiek per ilgai. Dėl šito mūsų nuomonės skyrėsi. Kitais klausimais iš esmės nesiskyrė.“
Tad nenuostabu, kad būtent šiame centre ketvirtadienį vakarop Gdansko meras ir bus pašarvotas. Plačiau apie laidotuves skaitykite čia: Gedule skęstantis Gdanskas ruošiasi nužudytojo mero laidotuvėms – palaidos bazilikoje.
