17-metis Mosesas Obama gyveno Džuboje, Pietų Sudano sostinėje, kai 2016-aisiais prasidėjo karas. Jis pabėgo į šeimos namus kaime, tačiau juose sužinojo, kad tėvas nužudytas, o motina – dingusi. Sukilėliai perėmė kaimo kontrolę. Vienišas, apimtas sielvarto ir badaujantis Mosesas laukė, kad sugrįžtų jo motina. Tačiau perspektyvai turėti naują šeimą, nekalbant jau apie karštą maistą, buvo sunku atsispirti. Neturėdamas ką prarasti jis prisijungė prie tūkstantinės vaikų armijos, rašo portalas independent.co.uk.
Naujokai, tokie kaip jis, atskiriami nuo likusių grupių ir mokomi visko, ko reikia kare: jie išmoko vogti, suluošinti, o, reikalui esant, ir nužudyti. Tuomet vaikams reikėjo pabaigti savo „iniciaciją“: tam jie verčiami įvykdyti nepažįstamojo egzekuciją – nušauti iš arti. Dažnai naujokai verčiami šūviu atimti gyvybę tėvams ar geriausiems draugams. Mosesas buvo vienas iš „laimingųjų“. Jis buvo apdovanotas vienašūviu ginklu „AK47“.
Per kitus dvejus metus jis atėmė daugybę gyvybių. „Aš turėjau nužudyti daugybę žmonių, nekaltų žmonių iš savo šalies, tiesiog nustojau skaičiuoti... jų tiek daug“, – prisipažįsta.
Brutalus pilietinis karas per beveik šešerius metus nuniokojo Pietų Sudaną, daugiau kaip 400 tūkst. žmonių žuvo. Tuo metu, skaičiuoja UNICEF, daugiau kaip 19 tūkst. vaikų buvo patraukti kariauti.
Prisitaikymas, lankstumas ir neišvystytas gebėjimas įvertinti riziką paverčia tokius vaikus kaip Mosesas parankiais kariais. Pakliuvę į žiauraus smurto aplinką vaikai-kariai priversti vykdyti nesuvokiamą žiaurumą savo rankomis. Vėliau jie tampa socialiai atstumtais, dažnai kenčia nuo nuolatinių psichologinių problemų.
„Šie vaikai aplinkybių ar jėga priversti įsitraukti į grupes, kurios vykdo žiaurius aktus“, – sako Sharon Riggle, dirbanti Jungtinių Tautų specialiąja generalinio sekretoriaus atstove vaikams ir ginkluotam konfliktui.
„Tai yra mūsų kolektyvinė atsakomybė matyti, kad jie grįžta į taikų gyvenimą“, – įsitikinusi ji.
Riggle sako, kad skaičiai dramatiški ir daug didesni, nei žmonės mano: „Nepaisant didžiulių UNICEF ir kitų, teikiančių pagalbą ir saugumą iš nedidelių biudžetų, pastangų, neseniai išlaisvintiems vaikams-kariams, vis dar dešimtys tūkstančių iš jų šiuo metu laukia galimybės pateikti į programas, tačiau negali, nes tiesiog nėra pakankamo finansavimo“.
Tinkama psichologinė pagalba, sveikatos paslaugos ir švietimas yra gyvybiškai svarbūs nuo karo nukentėjusių vaikų reintegracijai.
Švietimas ginkluoto konflikto metu atimamas ne tik iš vaikų-karių, tačiau visų vaikų Pietų Sudane. Ilgos ir klastingos kelionės iki mokyklos, įveikiant minų laukus, susiduriant su snaiperiais ir pagrobimais, būdingos visoje šalyje. Institucijos sąmoningai taip pat tampa taikiniais; mokyklos deginamos, mokytojai žudomi.
13-mečio Kennedy Imos tėvai nenorėjo jo leisti į mokyklą, žinodami, kad sūnus gali būti pagrobtas, prieš jį gali būti įvykdyta ginkluota ataka arba jis gali būti įtrauktas į vaikų-karių būrį. Jis matė smurtą, kankinimus ir mirtį. Perkeltas į Ugandą jis negrįžo į mokyklą, neįgyvendino savo svajonės tapti gydytoju, nes jo šeima neįstengė nupirkti jam batų, kad jis nueitų į priėmimą.
Šiandien, nuo to laiko praėjus metams, Kennedy vis dėlto grįžo mokytis į mokyklą pabėgėlių stovykloje „Bidi Bidi“ Ugandoje. Už tai jis turėtų dėkoti švietimo programai, kurią įsteigė Saugumo ugdymas nesaugume ir konflikte (PEIC). Pasaulio pilietiškumo ugdymo (GCED) programa suburia menininkus, pedagogus, vaikus ir jaunimą iš pabėgėlių ir priimančiųjų bendruomenių. Seminarai apjungia mokymus apie GCED, žmogaus teises ir derybų įgūdžius su menine veikla ir bendrų freskų tapymu.
Kitas fondas, padedantis trapioms bendruomenėms, paveiktoms konflikto, tapti taikiomis, atspariomis ir produktyviomis, yra Whitakerio taikos ir vystymosi iniciatyva (WPDI). Iniciatyva buvo sukurta po to, kai Forestas Whitakeris 2009 m. įvertinas už brutalaus Ugandos diktatoriaus Idi Amino vaidmenį juostoje „Paskutinis Škotijos karalius“.
„Įsitraukti į taikos kūrimo pasaulyje procesą yra nuostabu“, – sako Whitakeris. „Man tai labai rūpi ir turėti galimybę padėti pašalinti skausmą, konfliktą ir smurtą yra privilegija“, – įsitikinęs jis.
Pietų Sudane ir Ugandoje, PEIC remia WPDI jaunimo taikos kūrėjų tinklo (YPN) programą, kuri įgalina ir mobilizuoja jaunus žmones tapti veiksmingais lyderiais ir atstovauja jiems bendruomenėse.
Davidas Keji buvo pagrobtas sukilėlių šiaurinėje Ugandoje, kai jam buvo devyneri. Jis buvo per silpnas ir mažas, kad galėtų nešiotis ir išlaikyti ginklą. Berniukas buvo surištas ir tempiamas per purvą. O galiausiai jis turėjo badyti aukas ir deginti jas gyvas jų pačių namuose.
WPDI bendruomenės mokymosi centre Gulu Davidas, kuriam dabar 22-eji, sako, kad nors jis vis dar tebegirdi savo aukų šauksmus, tačiau speciali mokymų programa šiame centre išgelbėjo jo gyvenimą, suteikdama jam galimybę įsteigti verslą ir lankyti universitetą.
Šiandien daugiau kaip 8000 vaikų laukia pagalbos Kongo Demokratinėje Respublikoje, dar daugiau – Centrinėje Afrikos Respublikoje ir kitose šalyse. Neseniai Pietų Sudane vaikai galėjo būti paleisti iš sukilėlių grupuočių tik dalimis, nes paprasčiausiai nebuvo infrastruktūros išlaisvinti juos visus vienu metu.
Rocco Blume'as iš „War Child UK“ politikos ir atstovavimo vadovas, sako: „Šie vaikai negauna dėmesio, kurio nusipelno. Norime, kad pasaulinė bendruomenė pripažintų specializuotos, individualios ir ilgalaikės pagalbos poreikį, kad padėtų jiems įveikti savo patirtį, stigmą, su kuria jie susiduria, ir sėkmingai kurtų ateitį už grupės ribų“.
Pastebimų žingsnių jau imtasi, tiek individualiai, tiek organizacijose, kad būtų užtikrinta, jog vaikai konflikte gautų įrankius, kurie jiems reikalingi kuriant savo ateitį. Pasaulis tiesiog negali sau leisti moraliniu, finansiniu ar kitokiu būdu leisti šiems vaikams patekti į duobę. Žinoma, dar reikia daug dirbti.
