Taigi šį mėnesį A.Hamido lauko darbininkai pradėjo naikinti jo maždaug 800 granatmedžių, augančių Kandaharo Argandabo rajone. Jis stebėjo, kaip šimtmetį čia vešėjęs vaismedžių sodas, kurį puoselėjo kelios jo šeimos kartos, buvo paverstas susisukusių kamienų, išmestų vaisių ir suverstos žemės kapinėmis.
„Nėra vandens, nėra ir gero derliaus“, – paaiškino 80 metų A.Hamidas, o jo niūrų vertinimą gožė nepaliaujamas grandininio pjūklo dūzgimas.
Dėl lietaus trūkumo ir senkančių šulinių laistyti medžių ištisus metus tapo beveik neįmanoma, todėl dalis šių metų derliaus sudegė. Talibano pastaruosius metus vykdyta karinė kampanija taip pat nepadėjo išsaugoti vaismedžių.
A.Hamidui ir daugeliui kitų šio regiono ūkininkų teko priimti skaudų sprendimą sunaikinti visą savo sodą, kad užsidirbtų kokių nors pajamų po daugybės nederlingų sezonų.
Didelė sausra, finansiniai sunkumai ir nenuspėjami sienų uždarymai pasibaigus karui privertė juos atsigręžti į patikimiausią šio regiono ekonomikos variklį – opijaus aguonų auginimą.
