Darbo ir išsilavinimo aplinka Jungtinėse Amerikos Valstijose (ir daugelyje išsivysčiusių pasaulio šalių) vystėsi taip, kad atitiktų kitokios eros, nei ta, kurioje dabar gyvename, poreikius.
Anuomet vidurinį išsilavinimą įgiję ir vėlesnes studijas baigę žmonės (dažniausiai baltaodžiai ir vyrai) dirbti pradėdavo būdami 20-ies su trupučiu, išeidavo į pensiją sulaukę 65 metų ir dažnai mirdavo vos po dešimtmečio ar kiek vėliau.
Tais laikais taip pat būdavo tikimasi, kad pusė gyventojų (žinoma, moterys) galės visą darbo dieną skirti šeimos poreikiams.
Tačiau dėl sumažėjusio kūdikių mirtingumo ir patobulėjusios sveikatos priežiūros žmonių gyvenimo trukmė pailgėjo dešimtmečiais, o turtingiausiųjų atveju atsiranda ir daug papildomų sveikatos metų vyresniame amžiuje.
Išsivysčiusiame pasaulyje gyvenimas keitėsi greičiau nei institucijos, skirtos jį palengvinti, teigia Laura Carstensen, Stanfordo universiteto psichologijos profesorė ir Stanfordo Ilgaamžiškumo centro įkūrėja.
