Iš Ukrainos miestų Kijevo ir Charkivo po pasaulį plintant griuvėsių vaizdams, J.Bidenas tvirtino, kad verta mokėti tokią kainą siekiant išsaugoti laisvę Rytų Europoje, nors anksčiau tarp eilučių užsiminė, kad jis galėtų užkirsti tam kelią.
Jis taip pat pasidžiaugė savo sėkme subūrus Vakarų sąjungininkus įvesti tikrai skausmingas sankcijas Rusijos ekonomikai kaip bausmę už invaziją į Ukrainą ir viliantis išklibinti prezidento Vladimiro Putino valdžią šalyje.
Pasak jo, V.Putino agresija kaip tik sustiprino Atlanto aljansą, kurį Rusijos lyderis ketino išardyti.
Ir jis pabrėžė, kad net jei V.Putinas nugalėtų Ukrainoje, Rusija iš šio „iš anksto apgalvoto ir neišprovokuoto“ karo išeitų „silpnesnė, o likęs pasaulis – stipresnis“.
Vis dėlto J.Bidenas, bent jau kol kas, neatsakė į kelis sunkiausius klausimus apie tai, kur Amerika žengs toliau – ir kaip ji galiausiai atrodys ir elgsis po įžūlių V.Putino pastangų sugriauti pasaulio tvarką, kuri daugiausia buvo sukurta Vašingtono.
Kas nutiks, jei Rusijos valiutos destabilizavimo, Vakarų technologijų atėmimo ir oligarchų bei jų šeimų turto įšaldymo nepakaks, kad V.Putinas atsitrauktų?
Kas nutiks, jei Rusijos valiutos destabilizavimo, Vakarų technologijų atėmimo ir oligarchų bei jų šeimų turto įšaldymo nepakaks, kad V.Putinas atsitrauktų?
Ir kas, jei užėmęs Ukrainą Rusijos lyderis eis toliau, pasiryžęs atkurti įtakos sferą, kurios paskutiniai Sovietų Sąjungos lyderiai atsisakė, V.Putino nuomone, pražūtingai?
Pirmą kartą po to, kai praėjusį rudenį palydovai aptiko prie Ukrainos sienos besitelkiančius Rusijos karius, J.Bidenas atvirai pripažino, kad nėra tikras, kur V.Putinas sustos.
Taigi jis nubrėžė liniją išilgai išsiplėtusių NATO sienų – V.Putinas reikalauja, kad tokio žemėlapio nebeliktų.
„Mūsų pajėgos vyksta į Europą ne kariauti Ukrainoje, o ginti mūsų sąjungininkes NATO, – paaiškino jis. – Jei V.Putinas nuspręstų judėti į toliau vakarus.“
Rytų Europa nebuvo tas mūšio laukas, kurį J.Bidenas turėjo galvoje praėjusiais metais iškėlęs idėją, kad mūšis „su autokratija, kovojančia prieš demokratiją“ bus pagrindinis jo administracijos užsienio politikos principas.
Tuo metu jis daugiau galvojo apie Kiniją, o ne apie Rusiją, daugiau apie XXI amžiaus JAV konkurencingumo skatinimą, nei apie XX amžiaus nuoskaudų pilnos Rusijos sutramdymą.
Kai J.Bidenas pirmą kartą pradėjo kalbėti apie „kovą tarp XXI amžiaus demokratijų naudos ir autokratijų“, jis daugiausia dėmesio skyrė JAV puslaidininkių gamybos bazės atkūrimui, novatoriškos Kinijos kariuomenės aplenkimui ir parodymui, kad nepriklausomybė ir ryžtas, nors ir įneša netvarkos, vis tiek gali būti pranašesni už galią „iš viršaus į apačią“.
Rusija buvo laikoma kenksminga, tačiau manyta, kad greičiausiai ją galima išlaikyti tam tikrose ribose.
Dabar aišku, kad bandymas suturėti V.Putiną gali tapti pagrindiniu ateinančių trejų J.Bideno prezidentavimo metų bruožu, kelsiančiu grėsmę gerokai uždelstam „pasisukimui į Aziją“, apie kurį ilgai buvo diskutuojama JAV užsienio politikos sluoksniuose, bet kuris iki galo neįvykdytas.
J.Bidenas antradienio vakarą paliko įspūdį žmogaus, nusprendusio, kad istorija jam nepaliko kito pasirinkimo.
Rusija buvo laikoma kenksminga, tačiau manyta, kad greičiausiai ją galima išlaikyti tam tikrose ribose.
J.Bidenas yra vienas iš nedaugelio likusių posovietinės santvarkos architektų, kurie tebėra aktyvūs Vašingtone ir jam NATO sienos yra daugiau nei linijos žemėlapyje.
Jos yra gyvas įrodymas, kas nutinka, kai laisvi žmonės gali pasirinkti savo sąjungininkus.
Žinoma, V.Putinui tas pats žemėlapis atrodo kaip koks savo žiedus vis stipriau gniaužiantis smauglys: virtinė tautų, kurias Vakarai vilioja sąmokslu smaugti Rusiją tol, kol ji nebegalės kvėpuoti.
Jis prieštarauja šiam planui nuo 2007 metų ir kai pradėjo veikti – įsiveržė į Sakartvelą 2008-aisiais ir aneksavo Krymą 2014-aisiais – Vakarų pasipriešinimo nesulaukė.
Prireikė daug laiko, kol Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai suorganizavo sankcijas, o jas įvedus mažai kas pasikeitė.
J.Bidenas buvo šių sprendimų dalis, ypač dėl Krymo. Tačiau atrodė, kad antradienio vakarą jis pripažino, kad silpnas atsakas į agresiją tik paskatino Rusiją.
„Per savo istoriją mes išmokome tokią pamoką: kai diktatoriai nesumoka už savo agresiją, jie sukelia daugiau chaoso“, – kalbėjo J.Bidenas. Jis pridūrė, kad kaštai Amerikai ir pasauliui nuolat auga.
Tačiau tai, kaip J.Bidenas išaiškino problemą, nelabai padeda suprasti, kaip šis karas baigsis.
„Niekas negali tiksliai pasakyti, kaip atrodys pasaulis, kai Ukrainoje nusės pelenai“, – antradienį rašė Naujojo Amerikos saugumo centro vadovas ir respublikonų užsienio politikos strategas Richardas Fontaine'as.
To nežinojo ir prezidentas Franklinas Rooseveltas, kai kalbėjo Kongrese 1941-aisiais, likus tik pusmečiui iki Hitlerio pradėto bombardavimo ir Kijevo apgulties, jo armijai veržiantis į Sovietų Sąjungą.
„Paralelės tarp to ir šiandienio momento stulbina“, – antradienį sakė prezidento istorikas Michaelas Beschlossas.
Tačiau tai, kaip J.Bidenas išaiškino problemą, nelabai padeda suprasti, kaip šis karas baigsis.
Jis pažymėjo, kad tuo metu demokratijai buvo „kilusi grėsmė grėsmė Amerikoje ir už jos ribų“, iš dalies turėdamas omenyje izoliacinį judėjimą „America First“, kuris šiandien randa atgarsių Donaldą Trumpą remiančiame Respublikonų partijos sparne.
F.Rooseveltas tinkamai išnaudojo akimirką – apibrėžė „keturias Amerikos laisves“ ir sukūrė Paskolos-nuomos įstatymą, kad padėtų Britanijai atsilaikyti prieš nacistinę Vokietiją. Tačiau Amerika neįstojo į karą, kol nebuvo priversta to padaryti 1941 metų pabaigoje.
2022 metais J.Bidenui tenka užduotis neleisti istorijai pasikartoti. Tačiau jis pripažino, kad praeis šiek tiek laiko, kol paaiškės visos Rusijos sprendimo pradėti karą pasekmės.
„Tai tikras išbandymas, – sakė jis. – Prireiks laiko. Tad ir toliau semkimės įkvėpimo iš geležinės Ukrainos žmonių valios.“
