Dabar pietų afrikiečiai gina savo lojalumą dar vienam autokratui – Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui – ir bando išlaukti, kol nurims visuotinis pasipiktinimas dėl jo invazijos į Ukrainą.
Trečiadienį surengtame Jungtinių Tautų posėdyje Pietų Afrika buvo viena iš 24 Afrikos šalių, kurios atsisakė prisijungti prie balsavimo, pasmerkusio Rusijos agresiją: 16 Afrikos šalių susilaikė, septynios iš viso nebalsavo, o viena – Eritrėja – balsavo prieš tokį pasmerkimą, kaip ir pati Rusija, Baltarusija, Sirija bei Šiaurės Korėja.
Tokia stulbinanti statistika skaičius atspindi dvilypį požiūrį didžiojoje žemyno dalyje, kur, išskyrus keletą išimčių, žinia apie karą Ukrainoje buvo sutikta akivaizdžiai ramiai – tokia reakcija yra ryškus kontrastas Vakarų šalims, plečiančiomis sankcijas, konfiskuojančiomis oligarchų jachtas, besiruošiančioms tirti karo nusikaltimus ir net atvirai grasinančioms sužlugdyti Rusijos ekonomiką.
„Rusija yra mūsų draugė be jokių išlygų, – interviu sakė Lindiwe Zulu, Pietų Afrikos Respublikos socialinės plėtros ministras, apartheido metais studijavęs Maskvoje. – Mes nesiruošiame griauti tų santykių, kuriuos visada puoselėjome.“
Daugelio Afrikos šalių su Rusija sieja dar nuo Šaltojo karo laikų išlikę ryšiai: kai kurie politikos ir karo lyderiai ten studijavo, o prekybos ryšiai pastaruoju metu stiprėjo. Be to, pastaraisiais metais vis daugiau šalių sudarydavo sutartis su rusų samdiniais ir pirko vis daugiau rusiškų ginklų.
Keletas Afrikos valstybių pasmerkė Rusijos agresiją kaip išpuolį prieš tarptautinę tvarką, pavyzdžiui, Kenija ir Gana. Maždaug 25 Afrikos valstybės trečiadienį balsavo už JT rezoliuciją, smerkiančią V.Putino veiksmus. Tačiau šio žemyno susiskaldymas buvo akivaizdus nuo pat pradžių.
Pirmąją konflikto dieną Sudano lyderio pavaduotojas atskrido į Maskvą ir šiltai paspaudė ranką Rusijos užsienio reikalų ministrui, tuo metu karo lėktuvams bombarduojant Ukrainos miestus.
Marokas, ilgametis Amerikos sąjungininkas, pateikė miglotą pareiškimą, suerzindamas Amerikos pareigūnus, kurie vis dėlto nutylėjo.
Trečiadienį Etiopijoje surengtoje ceremonijoje, skirtoje paminėti garsų XIX amžiaus mūšį su italų įsibrovėliais, suplevėsavo Rusijos vėliavos, primenančios apie rusų savanorių dalyvavimą Etiopijos kovotojų pusėje.
Afrikiečių simpatijas Ukrainai taip pat sumenkino pranešimai apie Ukrainos pasienio pareigūnus, stumiančius studentus iš Afrikos į eilės galą, kai jie bandė išvykti iš šalies – tokie gandai sukėlė pyktį dėl rasizmo ir diskriminacijos.
Afrikiečių simpatijas Ukrainai taip pat sumenkino pranešimai apie Ukrainos pasienio pareigūnus, stumiančius studentus iš Afrikos į eilės galą, kai jie bandė išvykti iš šalies – tokie gandai sukėlė pyktį dėl rasizmo ir diskriminacijos.
Nigerijos prezidentas Muhammadu Buhari (Ukrainoje mokosi apie 4000 studentų iš jo šalies) pasmerkė šiuos pranešimus.
V.Putinas iš dalies išvengė priešiškumo Afrikoje, prikėlęs Šaltojo karo laikų, kai Maskva rėmė Afrikos išsivadavimo judėjimus ir prisistatė save kaip atsvarą Vakarų neokolonializmui, prisiminimus.
Sekmadienį Rusijos užsienio reikalų ministerija padarė pauzę nuo pranešimų apie Ukrainą, norėdama tviteryje priminti Pietų Afrikos Respublikai apie savo paramą kovai su apartheidu.
Tačiau V.Putino mėginimai išplėsti Rusijos įtaką visame žemyne pasitelkiant neįprastą diplomatijos, ginklų ir samdinių derinį taip pat skaldo Afrikos valstybių nuomonę Rusijos tema.
Siekdamas atgauti dalį įtakos, kurią Maskva prarado 1991-aisiais žlugus Sovietų Sąjungai, 2019 metais V.Putinas Rusijos pietuose esančiame Sočio mieste surengė prašmatnų viršūnių susitikimą, kuriame dalyvavo 43 Afrikos valstybių vadovai.
Antrasis Rusijos ir Afrikos viršūnių susitikimas numatytas šį rudenį.
Tačiau Rusijos ekonomikai patiriant įtampą dėl Vakarų sankcijų, įvestų po Krymo aneksijos 2014-aisiais, ji nebegalėjo sau leisti vilioti Afrikos tokiomis brangiomis gėrybėmis, kokias siūlo kitos įtakingos pasaulio šalys, pavyzdžiui, pigiomis paskolomis, kaip Kinija, ar Vakarų valstybių teikiama pagalba vystymuisi.
Taigi ji pasiūlė kai ką kita – ginklų ir rusų samdinių paslaugas. Daugelis tų samdinių dirba su Jevgenijumi Prigožinu, artimu V.Putino sąjungininku ir pramintu „Putino virėju“, jam priklauso „Wagner Group“ .
Pastaraisiais metais „Wagner“ samdiniai kovojo pilietiniuose karuose Libijoje ir Mozambike, o šiuo metu saugo Centrinės Afrikos Respublikos prezidentą – pernai šioje šalyje jie padėjo atremti sukilėlių puolimą prieš sostinę.
Karas Ukrainoje gali skaudžiai trenkti afrikiečiams per kišenę. Praėjusią savaitę Pietų Afrikos automobilių asociacija prognozavo, kad artimiausiomis savaitėmis kylančios degalų kainos pasieks rekordines aukštumas.
Maistas taip pat brangsta – Rusija ir Ukraina Afrikai yra pagrindiniai kviečių ir trąšų šaltiniai – o daugelis Afrikos šalių vis dar gaivelėjasi po pandemijos.
Tačiau karas taip pat gali turėti teigiamų ekonominių pasekmių Afrikai, nors naudos gali tekti laukti daugelį metų.
Europai atsisakius dujų importo iš Rusijos, ji gali atsigręžti į Afrikos šalis, norinčias išnaudoti neseniai atrastas energijos atsargas.
Tanzanijos prezidentė Samia Suluhu Hassan, mėginanti gauti 30 milijardų dolerių investicijų, kad galėtų pradėti eksploatuoti didžiulį dujų telkinį Indijos vandenyne, mano, kad invazija į Ukrainą gali suteikti galimybę.
„Nesvarbu, Afrikoje, Europoje ar Amerikoje – mes ieškome rinkų“, – sakė ji internetiniam naujienų portalui „The Africa Report“.
Maistas taip pat brangsta – Rusija ir Ukraina Afrikai yra pagrindiniai kviečių ir trąšų šaltiniai.
Tačiau kitur V.Putinas vis dar naudojasi savo, kaip dyglio Vakarų šone, įvaizdžiu. Daugelis Pietų Afrikos gyventojų prisimena, kad JAV iki devintojo dešimtmečio palaikė apartheido režimą.
Pietų afrikiečiai taip pat nesižavėjo karais Irake ir Afganistane, paaiškino Pretorijos universiteto vyresnioji politikos mokslų ir tarptautinių santykių dėstytoja Sithembile Mbete.
Tačiau, nepaisant istorinių ryšių su Rusija, Pietų Afrika yra motyvuota reikalauti diplomatijos, o ne kovoti, nes toks požiūris atitinka pastarųjų 30 metų šalies poziciją tarptautinių konfliktų klausimu, teigia ji.
„Tai pamoka, kurią Pietų Afrikos Respublika išmoko – apartheidas iš tikrųjų baigėsi tada, kai abi pusės susėdo prie stalo, – pasakojo S.Mbete. – Kai tai įvyko, konfliktas baigėsi derybomis ir kompromisu.“
