„Be to, labai dažnai pėdsakus pamatai anksčiau nei patį lokį, – paaiškino J.Aarsas. – O lokys dažniausiai būna ten, kur pėdsakai baigiasi.“
J.Aarsas yra vienas iš daugelio baltųjų lokių tyrinėtojų iš Norvegijos poliarinio instituto, kurio forpostas yra Svalbarde, Arkties salyne. Nuo 1987 metų šio instituto mokslininkai kasmet rengia išvykas į ledinę dykumą, kur ieško ir tiria baltuosius Svalbardo lokius.
Dešimtmečiai šių ekspedicijų suteikė mokslininkams daug informacijos apie lokių biologiją ir ekologiją, o pastaraisiais metais padeda tyrėjams stebėti, kaip gyvūnai susidoroja su klimato kaita.
Spartūs buveinių pokyčiai jau daro įtaką jų elgesiui – jūros ledui traukiantis, kai kuriems lokiams dabar tenka nuplaukti ilgus atstumus, kad susirastų vietą, kur apsigyventi. Tačiau kol kas lokiai vis dar neblogai laikosi, sakė J.Aarsas.
Tačiau jei tai pradės keistis, o mokslininkai nerimauja, kad pokyčiai neišvengiami, šios kasmetinės išvykos padės anksti pastebėti problemas.