Kaskart, kai jis bando kažką planuoti, ima atrodyti, kad tai daryti nėra prasmės, guodėsi Amiras, iš pradžių nenorėjęs nurodyti savo tikrojo vardo. Jis teigė bijantis savo šalies ir baigęs studijas nori išvykti svetur.
„Aš esu 24 metų žmogus ir neįsivaizduoju, kaip gyvensiu, kai man bus 45-eri, – kalbėjo jis. – Neįsivaizduoju geros ateities sau ar savo šaliai. Apie išvykimą pagalvoju kasdien. Ir kasdien pagalvoju – kas nutiks mano šeimai, jei išvažiuosiu?“
Tokios mintys nesvetimos daugeliui išsilavinusių miestiečių, gyvenančių Teherane – sostinėje, kažkada raginusioje sušvelninti socialinius apribojimus ir atverti Iraną, kurio žmonės 2015 metų sandorį su JAV dėl branduolinio ginklo laikė naujos pradžios viltimi, pasauliui.