Ši nutartis didžiąja dalimi patvirtina 2014 metais priimtą civilinio teismo sprendimą.
Hagos apeliacinio teismo pirmininkė Gepke Dulek nurodė, kad olandų karių sprendimas išsiųsti tuos vyrus iš jų saugotos teritorijos kartu su kitais ten prisiglaudusiais pabėgėliais lėmė, kad „iš jų buvo atimta galimybė išgyventi“.
Šie vyrai buvo tarp apytikriai 8 tūkst. musulmonų vyrų ir berniukų, išžudytų Bosnijos serbų pajėgų per didžiausias žudynes Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo.
Teismo sprendimas supykdė grupę šių žudynių aukų artimųjų moterų, atvykusių į teismo salę išklausyti nutarties.
Munira Subasič, vadovaujanti bylą iškėlusiai organizacijai „Srebrenicos motinos“, po nuosprendžio atsistojusi pagrūmojo pirštu teisėjui sakydama: „tai yra didžiulė neteisybė“.
Teismas nusprendė, kad minėtų vyrų tikimybė išgyventi, jeigu jie būtų likę olandų saugomoje teritorijoje, buvo maždaug 30 procentų.
„Todėl valstybė yra atsakinga už 30 proc. nuostolių, kuriuos patyrė jų artimieji“, – sakoma teismo nutartyje.
Aukų artimiesiems atstovaujantys teisininkai dabar gali pradėti tartis su vyriausybės teisininkais dėl kompensacijų. Kol kas vyriausybės teisininkų atstovai po teismo savo komentarų nepateikė.
Aukų artimiesiems atstovaujantis teisininkas Marco Gerritsenas sakė, kad supranta giminių pasipiktinimą.
M.Gerritsenas nužudytųjų galimybių išgyventi įvertinimą teisme pavadino „labai subjektyviu“. Jis pažadėjo svarstyti galimybę šią nutartį apskųsti Nyderlandų Aukščiausiajam Teismui.
„Tačiau teisiniu požiūriu tai nėra labai blogai. Žinoma, tikėjomės daugiau, ir manau, kad turėjome tvirtų argumentų“, – sakė jis.
M.Gerritsenas nužudytųjų galimybių išgyventi įvertinimą teisme pavadino „labai subjektyviu“. Jis pažadėjo svarstyti galimybę šią nutartį apskųsti Nyderlandų Aukščiausiajam Teismui.
Antradienį teismo priimtas sprendimas yra naujausias Nyderlanduose nagrinėjamoje byloje, siekiant išsiaiškinti, kokia atsakomybė tenka šiai šaliai dėl Srebrenicos žudynių. Taip pat mėginama atsakyti į klausimą, ar olandų kariai galėjo ir turėjo padaryti daugiau, kad užkirstų kelią šioms masinėms žudynėms.
1995 metų liepos 13 dieną olandų taikdariai neatlaikė R.Mladičiaus vadovaujamų Bosnijos serbų pajėgų spaudimo ir išsiuntė tūkstančius musulmonų iš jų saugotos aptvertos teritorijos, kurioje šie buvo prisiglaudę.
Bosnijos serbų pajėgos atskyrė vyrus ir berniukus nuo moterų, suvarė juos į sunkvežimius ir išžudė aplinkiniuose miškuose. Šie žiaurumai tapo vienu tamsiausių istorijos puslapių 1992-1995 metų kare, nusinešusiame 100 tūkst. žmonių gyvybių, dar 2,2 mln. gyventojų privertusiame palikti savo namus.
Tarptautinis tribunolas buvusiai Jugoslavijai ir Tarptautinis Teisingumo Teismas yra pripažinę Srebrenicos žudynes genocidu.
Aukų kūnai buvo sumesti į paskubomis iškastus masinius kapus, išbarstytus tarp kitų kapaviečių, vėliau užlygintus buldozeriais, siekiant paslėpti šio nusikaltimo įrodymus.
Dėl savo vaidmens Srebrenicos žudynėse ir kitų karo metu įvykdytų nusikaltimų R.Mladičius yra teisiamas Jungtinių Tautų Hagos tribunole.
