Per pastaruosius metus Vokietija sulaukė nemažai kritikos iš tokių sąjungininkių kaip Ukraina, Lenkija ir JAV dėl daugybės su šalies gynyba susijusių klausimų: nuo jos vidaus išlaidų gynybai, vengimo siųsti puolamosios paskirties ginklus į karą Ukrainoje, infrastruktūros projektų, tokių kaip dabar įšaldytas dujotiekis „Nord Stream 2“, iki glaudžių Vokietijos pramonės ryšių su Rusijos bei Kinijos rinkomis.
Autoriniame straipsnyje O.Scholzas užtikrino, kad Vokietija „daro viską, ką gali, kad gintų ir puoselėtų tarptautinę tvarką, grindžiamą JT Chartijos principais“.
Pasak kanclerio, vienintelis būdas Vokietijai sėkmingai įveikti šių laikų geopolitinius iššūkius yra demokratijos ir saugumo užtikrinimas bei valdžios paklusnumas bendroms taisyklėms: „vokiečiai yra pasiryžę tapti Europos saugumo garantu, kurio iš mūsų tikisi mūsų sąjungininkai“.
„Mano šalies istorija suteikia jai ypatingą atsakomybę kovoti su fašizmo, autoritarizmo ir imperializmo jėgomis. Patirtis, kai ideologinių ir geopolitinių varžybų metu buvome padalyti pusiau, leidžia mums ypač gerai suvokti naujo Šaltojo karo riziką“, – rašė O.Scholzas.
Rusijos sugrįžimas prie imperializmo
Vertindamas dabartinę geopolitinę situaciją, Vokietijos kancleris atkreipė dėmesį, jog pastarieji trys dešimtmečiai didžiajai pasaulio daliai buvo „santykinės taikos“ ir „klestėjimo“ laikotarpis.
Jis taip pat paminėjo per kelias dekadas pasiektus bendrus laimėjimus technologijų, tarptautinės prekybos, informacijos keitimosi ir perdavimo, skurdo mažinimo srityse bei demokratijos triumfą, drąsių piliečių pagalba įveikusį dalį pasaulio diktatūrų, tikinčių vienos partijos valdymu.
„Po dviejų niokojančių pasaulinių karų ir daugybės kančių, kurių didžiąją dalį sukėlė mano šalis, sekė daugiau nei keturi dešimtmečiai įtampos ir konfrontacijos galimo branduolinio sunaikinimo šešėlyje. Tačiau dešimtajame dešimtmetyje atrodė, kad pagaliau įsitvirtino atsparesnė pasaulio tvarka“, – straipsnyje teigė O.Scholzas.
Politikas nurodė, kad, sugriovus Berlyno sieną, įsižiebė viltis, jog Rusija „taps Vakarų partnere, o ne priešininke, kokia buvo Sovietų Sąjunga“.
Jis komentavo, kad Europos valstybės sumažino savo išlaidas gynybai, motyvuodamos tuo, kad didelė kariuomenė nėra būtina, kai „kaimynai pasirodė esantys draugai“. O.Scholzas pridūrė, kad tai taip pat paaiškina, kodėl Vokietijos įmonės siekė stiprinti santykius su Rusija, „turinčia didžiulius energijos ir kitų žaliavų išteklius“.
Kancleris pabrėžė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, užuot vertinęs komunistų valdžios žlugimą kaip „galimybę didesnei laisvei ir demokratijai“, pavadino tai „didžiausia XX a. geopolitine katastrofa“.
Vokietijos politikas atkreipė dėmesį, kad „dešimtajame dešimtmetyje kai kuriose posovietinės erdvės šalyse prasidėjusi ekonominė ir politinė suirutė tik sustiprino praradimo ir kančios jausmą, kurį daugelis Rusijos piliečių iki šiol sieja su Sovietų Sąjungos pabaiga“.
O.Scholzas tiki, jog tokioje aplinkoje ir ėmė ryškėti Rusijos polinkis į „autoritarizmą ir imperialistinės ambicijos“. Tekste kancleris išskiria keletą politinių įvykių, žyminčių V.Putino siekį sugrįžti prie imperializmo: 2007 m. Miuncheno saugumo konferenciją, kurioje Rusijos lyderis pasakė agresyvią kalbą, kurios metu išjuokė taisyklėmis grindžiamą tarptautinę tvarką kaip paprastą Amerikos dominavimo įrankį.
Kitais metais Rusija pradėjo karą prieš Gruziją. 2014 m. Rusija okupavo ir aneksavo Krymą ir pasiuntė savo pajėgas į dalį Donbaso regiono Rytų Ukrainoje, tiesiogiai pažeisdama tarptautinę teisę ir pačios Maskvos įsipareigojimus. Vėliau Kremlius pažeidė ginklų kontrolės sutartis ir išplėtė savo karinius pajėgumus, nuodijo ir žudė Rusijos disidentus, susidorojo su pilietine visuomene ir įvykdė žiaurią karinę intervenciją remdamas Basharo al Assado režimą Sirijoje.
O.Scholzo nuomone, nuo pat neteisėtos Krymo aneksijos Rusija „sukūrė neįmanomas sąlygas klestėti diplomatijai“. Vasario mėnesį įvykdytą invaziją į Ukrainą O.Scholzas vertina kaip „imperializmo sugrįžimą į Europą“.
Vokietijos kancleris taip pat pastebi, jog V.Putino įsakymas užpulti Ukrainą tuo pačiu „sugriovė Europos ir tarptautinę taikos architektūrą, kuriai sukurti prireikė dešimtmečių“.
Vienas iš pagrindinių klausimų, į kuriuos būtina atsakyti, anot O.Scholzo, yra „su kokiomis grėsmėmis mes ir mūsų sąjungininkai turime susidurti Europoje“. Rusija buvo laikoma tiesiogine grėsme, o kitos grėsmės buvo „galimi išpuoliai sąjungininkų teritorijoje, kibernetinis karas ir net nedidelė branduolinės atakos galimybė, kuria V.Putinas ne taip subtiliai grasino“.
Pokyčiai Vokietijos saugumo politikoje
Pasak Vokietijos kanclerio, dabar jo šalis turės atlikti lemiamą vaidmenį regiono saugumo klausimu. Ji planuoja užtikrinti saugumą investuodama į karinę ir gynybos pramonę, užtikrindama savo buvimą NATO rytuose ir mokydama bei aprūpindama Ukrainos kariuomenę.
O.Scholzo teigimu, „Zeitenwende“ taip pat lėmė tai, kad Vokietija ėmė transformuoti savo vidaus politiką, t. y. peržiūrėjo išlaidas gynybai, pradėjo tiekti ginkluotę ir toliau užtikrintai remti Ukrainą.
JAV vyriausybės nuo pat W.Busho administracijos laikų spaudė Vokietiją didinti išlaidas gynybai.
Kancleris tvirtino, jog šiandien didžioji dauguma vokiečių sutinka, kad jų šaliai reikalinga kariuomenė, galinti ir pasirengusi atgrasyti priešininkus bei apginti save ir sąjungininkus.
Nepaisant Vokietijos įsipareigojimo gynybai skirti 2 proc. savo BVP, vienas svarbiausių analitinių centrų – Vokietijos ekonomikos institutas (IW) – prognozuoja, kad Vokietija ir toliau nesieks šios ribos, tikriausiai iki pat 2026 m., rodo pirmadienio laikraščio „Rheinische Post“ numeryje paskelbti duomenys. Jame minimi įvairūs sunkumai, bet visų pirma lėta viešųjų pirkimų vykdymo pažanga.
NATO veiksmai neturėtų skatinti „tiesioginės konfrontacijos“
Kancleris pabrėžė, kad „NATO veiksmai neturi vesti į tiesioginę konfrontaciją su Rusija“.
„Mūsų žinia Maskvai labai aiški: esame pasiryžę ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą nuo bet kokios galimos agresijos“, – sakė O.Scholzas, pakartodamas NATO mantrą, kad vienos aljanso narės užpuolimas būtų laikomas visų narių užpuolimu.
„Tarp daugelio klaidingų V.Putino apskaičiavimų yra ir jo įsitikinimas, kad invazija į Ukrainą įtemps jo priešininkų tarpusavio santykius. Iš tikrųjų įvyko priešingai: ES ir transatlantinis aljansas yra stipresni nei bet kada anksčiau. Akivaizdžiausias to įrodymas – precedento neturinčios ekonominės sankcijos, su kuriomis susiduria Rusija. V.Putinas turi suprasti, kad nė viena sankcija nebus atšaukta, jei Rusija bandys diktuoti taikos derybų sąlygas.“
Vokietijos lyderis atkreipė dėmesį, kad V.Putino karas tapo lūžio tašku bendrai ekonomikos bei energetikos politikai Europoje ir už jos ribų. Negana to, Rusijos lyderis taip pat prisidėjo prie to, jog Ukraina ir Moldova tapo kandidatėmis į Europos Sąjungą.
O.Scholzas apie Kiniją
„Daugelis mano, kad esame ant tarptautinės politikos bipoliškumo eros slenksčio. Jie tiki, kad artėja naujo Šaltojo karo aušra, kurioje Jungtinės Amerikos Valstijos stovės prieš Kiniją. Nepritariu tokiam požiūriui. Priešingai, manau, kad dabar stebime išskirtinio globalizacijos etapo pabaigą, istorinį pokytį, kurį paspartino, bet ne visiškai lėmė, išoriniai sukrėtimai, tokie kaip COVID-19 pandemija ir Rusijos karas Ukrainoje“, – pokyčius pasaulio galios santykiuose vertino O.Scholzas.
„Kinijos augimas nepateisina Pekino izoliavimo ar bendradarbiavimo ribojimo“, – teigė O.Scholzas ir paprieštaravo, kad tokios galios įgijimas taip pat „nepateisina [Kinijos] pretenzijų į hegemoniją Azijoje ir už jos ribų“.
Savo pastarojo vizito Kinijoje metu kancleris taip pat pastebėjo, jog Kinija nepakankamai stengiasi sukurti „vienodas sąlygas Europos ir Kinijos bendrovėms“, bei tvirtino, kad ji dar prieš kurį laiką „pastebimai pasuko izoliacijos link“.
Atvirą redakcijos straipsnį O.Scholzas baigė sakydamas, kad taikos laikai neturi būti „reti tarpsniai“ ir kad, nors laiko atgal sugrąžinti neįmanoma, „vis dar galime pasukti agresijos ir imperializmo bangą atgal“.
„Vokietija ir jos partneriai Europos Sąjungoje, JAV, tarp Didžiojo septyneto ir NATO narių turi saugoti mūsų atvirą visuomenę, ginti mūsų demokratines vertybes ir stiprinti mūsų aljansus bei partnerystę. Tačiau taip pat turime vengti pagundos vėl suskirstyti pasaulį į blokus.“
