Praėjusį šeštadienį aš pabudau ant žalių neštuvų. Aš nepamenu, kaip užmigau, tačiau pamenu, kaip pabudau. Siaubinga buvo suvokti, kad jau diena. Buvo šviesu. Dabar galėjau visa tai išvysti. Vienintelė mane paguodžianti mintis buvo tai, kad nuo šiol nebegalės būti blogiau.
Prieš 24 valandas aš keliavau iš Maskvos į Malaizijos lėktuvo katastrofos vietą. Paskutinius penkis mėnesius aš rašiau apie įvykius Ukrainoje olandų dienraščiui „Volkskrant“ ir komerciniam transliuotojui RTL. Aš keliavau su geru bičiuliu Rolandu Oliphantu, rašančiu „Daily Telegraph“, ir suktu rusų fotografu Petru Šelomovskiu. Mes papirkome konduktorių, kad gautume vietas traukinyje į Charkovą. Paskui devynias valandas važiavome į mažą kaimą, kur nukrito didžioji dalis nuolaužų. Tai buvo kelionė per kontrolės postus, kuriuos prižiūrėjo maniakai, apleistus miestus, subombarduotus fabrikus, laukus su saulėgrąžomis. Važiuodami girdėjome minosvaidžių šaudymus.
Olandiškų pasų turėjimas mums nepadėjo. „Man nerūpi, iš kur tu esi. Gali būti iš Marso. Aš patikrinsiu tavo dokumentus ir apieškosiu automobilį“, – pasakė Ukrainos nereguliariosios kariuomenės kareivis. Jis turėjo granatą savo rankoje, vartydamas antspauduotus mano paso puslapius. „Daugiau nei 190 mano tėvynainių žuvo per šią katastrofą, galėtumėte turėti mandagumo praleisti mane“, – pasakiau. Jis pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Man nusispjaut“.
Tu olandas? Nori sužinoti, kas nutiko lėktuvui? – paklausė manęs separatistas Horlivkoje. – Pasakysiu tau. Jis nukrito iš dangaus. Tiesiog nukrito
Separatistų kontrolės postas buvo ne geresnis. „Tu olandas? Nori sužinoti, kas nutiko lėktuvui? – paklausė manęs separatistas Horlivkoje. – Pasakysiu tau. Jis nukrito iš dangaus. Tiesiog nukrito. Blogi dalykai kartais nutinka“.
Kai atvykome į įvykio vietą, jaunas separatistas su barzda nukreipė į mus ginklą. „Jūs išvyksite. Dabar“, – pasakė jis. Reikėjo įdėti pastangų, kad įtikintume, jog pasiliksime tik tol, kol surūkysime po cigaretę. Tuomet jis užtaisė savo kalašnikovą, nukreipė į mus ir liepė eiti. Tačiau prieš mums išvykstant separatistų dėmesį atitraukė pranešimai per raciją. „Atvažiuoja tankai“, – kažkas sušuko. Jie visi sušoko į automobilius ir išvyko. Mūsų vairuotojas taip pat išvyko, jam užteko to, ką patyrė, jis norėjo važiuoti namo. Mes įstrigome ten naktį, tarp nuolaužų, kūnų. Vidury lauko. Ten dirbę gelbėtojai pasidalino su mumis savo maistu ir neštuvais. Buvo akivaizdu, kad jiems reikia su kažkuo pasikalbėti. Kaip įprasta, darbininkai išgėrė už draugystę. „Tegul rusai ir olandai gyvena taikoje“, – sakė vienas iš pašnekovų, atsargiai rinkdamas žodžius. Mes apsistojome ten nakčiai.
Kuomet 2013 metų balandį Vladimiras Putinas atvyko į Nyderlandus, Amsterdamo meras atsisakė susitikti su juo, teisindamasis „užimta dienotvarke“. Niekuomet per visą jo prezidentavimo laiką Rusijos prezidentas Nyderlanduose nebuvo sutiktas su tokiais protestais. Sklido kalbos, kad homoseksualai aktyvistai sukėlė tokį triukšmą prie Nacionalinio jūros muziejaus, kad oficialūs pietūs turėjo būti perkelti į kitus kambarius – visi patys nešėsi savo lėkštes, peilius ir šakutes.
Tačiau iš esmės mes apsimesdavome, kad Rusijoje nevyksta nieko svarbaus – puiki savęs apgaudinėjimo politika. Kol mes darome įprastinį verslą, stebime augančius pardavimus, leidžiame laivams švartuotis Roterdamo uoste ir leidžiame kriminaliniams režimams naudotis mūsų mokesčių sistema, viskas atrodo puiku. Mes vis sakydavome sau, kad Rusija yra „jauna demokratija“, terminas, su kuriuo netgi Kremliaus šalininkai jau atsisveikino prieš kelis metus.
Mes vis sakydavome sau, kad Rusija yra „jauna demokratija“, terminas, su kuriuo netgi Kremliaus šalininkai jau atsisveikino prieš kelis metus
Aš skelbiau naujienas iš Ukrainos nuo pat pirmos krizės dienos. Tomis dienomis, kai Viktoras Janukovyčius atsisakė pasirašyti asociacijos sutartį su Europos Sąjunga, per pirmuosius protestus Kijeve, kai situacija peraugo į smurtą, kai visoje šalyje buvo nuversti paminklai Leninui, kai V.Janukovyčius buvo priverstas bėgti iš šalies, kai Krymas buvo aneksuotas, kai Rytų Ukrainoje pradėtas lieti kraujas. Aš gerai prisimenu tiesioginę televizijos laidą, kuomet manęs paklausė kelių klausimų apie suklastotą referendumą Kryme. Laida prasidėjo pranešimu apie korupciją Nyderlanduose. Vietos deputatai naudojo valstybines lėšas savo kampanijoms. Vienas deputatas rėmė vietos golfo klubo varžybas, kitas nusipirko raudonojo vyno už maždaug 100 dolerių. „Dabar grįžtame pas Olafą Koensą Simferopolyje. Olafai, kas vyksta po referendumo?“ Mano norėjosi pasakyti, kad tuo metu, kai buvo pavogti keli buteliai vyno, buvo įsiveržta į suverenią Europos valstybę.
Aš vis kartojau sau: tai pabaiga. Po viso šito nebegali būti blogiau. Bet blogiau bus
Kažkas turėjo nutikti. Pavojinga propagandos karas buvo nebekontroliuojamas, tiek iš Rusijos, tiek iš Ukrainos pusės. Ir kiekvieną kartą, kai įvykdavo kažkas svarbaus, ar tai būdavo susidūrimai tarp policijos ir protestuotojų, ar kariniai manevrai, aš galvodavau, kad tai jau pabaiga – paprasčiausiai nebegali būti blogiau. Po žiauraus susidorojimo su protestuotojais Kijeve, po šaudymo Maidane. Po to, kai Rusija aneksavo Krymą, po to, kai smurtas prasiveržė Rytų Ukrainoje. Ir kiekvieną kartą būdavo vis blogiau. Galiausiai tai smogė ir mano namams.
Pakilęs nuo tų žalių neštuvų aš ėjau per lauką – tarp nuolaužų, kūnų, žuvusiųjų daiktų. Aš vis kartojau sau: tai pabaiga. Po viso šito nebegali būti blogiau. Bet blogiau bus.
