Lemtinga diena
Kovo 22-osios ryte Mouradas Laachraoui buvo Verslo ir technologijų koledžo laboratorijoje, kai bendrakursis jam atsuko išmanųjį telefoną. „Pažvelk“, – pasakė jis ir parodė gautą žinių pranešimą – Briuselio Zaventemo oro uoste įvyko sprogimas.
Koledžas – vos už kelių kilometrų nuo oro uosto. Studentai griebė už savo telefonų, pasirodė informacija apie žuvusiuosius, apie tai, kad tikriausiai tai buvo išpuolis.
Mouradas tądien planavo eiti į treniruotes, bet apie vidurdienį savo telefone pamatė dar vieną žinią – kad vienas iš keturių sprogdintojų yra identifikuotas. Jis – 24 metų Najimas Laachraoui.
Tuo metu įvyko dar vienas sprogimas – Mourado galvoje. Iš pradžių jis nieko nesakė kitiems studentams, bet ir jie perskaitė tas pačias žinias. „Ei, Mouradai, – vienas iš studentų šūktelėjo laboratorijoje. – Jis turi tavo pavardę – gal tai tavo pusbrolis?“.
Taip tą dieną, kai žuvo 35 žmonės ir daugiau nei 300 buvo sužeisti, prisimena Mouradas Laachraoui, po dviejų mėnesių apie ją kalbėjęs su „Spiegel“ žurnalistu. Mouradas – tekvondo kovotojas, Belgijos nacionalinės rinktinės narys.
Kai žurnalistas uždavė pirmąjį klausimą apie jo brolį Najimą, savižudį sprogdintoją, Mourado balsas pasikeitė, jis pradėjo kramtyti nagus.
„Mums pastaruoju metu labai sunku – mano tėvams, dviems mažiems broliams ir man. Praeityje kai kas nors blogo įvykdavo mano gyvenime, visuomet sugebėdavau tai greitai užgniaužti, pamiršti. Bet šis kartas kitoks. Aš negaliu suvokti, kad mano brolis galėjo padaryti kažką tokio, – kalbėjo Mouradas. – Mums buvo patarta pasikeisti pavardę. Bet tai – irgi ne išeitis. Tai mano pavardė, mano tėvo pavardė.“
Mourado ir Najimo keliai jau buvo seniai išsiskyrę. Vienas už Belgiją kovoja tekvondo rungtynėse ir keliauja į Olimpines žaidynes Rio de Žaneire. Kitas kovo 22 dieną Briuselyje „Islamo valstybės“ vardu detonavo vinių prikimštą bombą.
Vienas už Belgiją kovoja tekvondo rungtynėse ir keliauja į Olimpines žaidynes. Kitas Briuselyje detonavo vinių prikimštą bombą.
Kaip tai galėjo įvykti? Kodėl jis nieko nepastebėjo? Tai klausimai, į kuriuos Mouradas turėjo atsakyti praėjus vos kelioms dienoms po teroro akto. Kaip gerai žinomas sportininkas jis turėjo surengti spaudos konferenciją. Tačiau per ją negalėjo pateikti atsakymų – neturėjo nei paaiškinimų, nei paprasčiausiai žodžių. „Net neturėjau laiko visko suvokti. Bet neturėjau ir pasirinkimo – privalėjau tą padaryti. Klausimai turėjo liautis“, – sakė Mouradas. Bet atrodo, kad klausimai niekada nesibaigs.
Mouradas žurnalistą nusivedė ir į treniruotę, kurioje kur skambant hiphopo muzikai ringė kovėsi su kitu nacionalinės rinktinės nariu. Viską atidžiai stebėjo 42-ejų argentinietis Leonardo Gambluchas. Jis yra ne tik Mourado treneris – pastaruoju metu jis ir psichologas, ir gynėjas, ir atstovas spaudai.
L.Gambluchas pasakojo, kad po išpuolio Mouradui pasakė du dalykus. Pirma, niekas negali pasirinkti savo brolio. Antra, turi grįžti į treniruotes kaip įmanoma greičiau.
Praėjus penkioms dienoms po teroro aktų Mouradas jau vėl stovėjo treniruočių salėje. Tądien treniruočių manekenui, kurį atletai vadina Bobu, teko daug galingų smūgių. „Jis dvi valandas buvo Mourado rankose. Buvo spyrių, smūgių alkūnėmis, suktukų. Jis išmušė iš savęs neigiamas emocijas, kaip laukinis žmogus, – sakė treneris. – Po to jis buvo tylus – to jam ir reikėjo.“
Užaugo su tekvondo
Mouradas ir Najimas kartu augo name Skarbeko rajone – Briuselio dalyje, kurioje gyvena daug imigrantų. Jų tėvas, atvykęs iš Maroko, dievina filmus su Bruce'u Lee ir Jackie Chanu. Jis nenorėjo, kad jo sūnūs valkiotųsi gatvėmis, todėl nusiuntė juos į tekvondo treniruotes. „Sportas mane auklėjo, – prisiminė Mouradas. – Visuomet turėjai pasirodyti laiku, turėjau gerbti taisykles, ir tai tapo mano gyvenimo dalimi.“
Tekvondo nėra vien tik priešininko sumušimas. Šis sportas reikalauja, kad kovotojai pasišvęstų tokioms vertybėms kaip garbingumas ir teisingumas. Tai suveikė Mouradui, bet ne Najimui.
Mouradas pradėjo dalyvauti varžybose būdamas 14 metų. Najimas, kuriam tuo metu jau buvo 18 metų, buvo metęs sportą. Jis užsiaugino barzdelę, liovėsi spausti rankas moterims. Jis dažnai lankėsi mečetėje Briuselyje, kurioje ir buvo radikalizuotas, kaip pažymima teismo dokumentuose.
„Jis skaitė knygas apie šiuolaikinę politiką, – sakė Mouradas. – Taip pat – Victoro Hugo. Mes dažnai nebesimatydavome, nes aš dažnai būdavau treniruotėse. Tačiau kai susitikdavome namuose, visada būdavo juoko. Jis nebuvo visuomet nelaimingas. Jis gerai gyveno ir neturėjo problemų.“
Najimas nebuvo visuomet nelaimingas. Jis gerai gyveno ir neturėjo problemų.
2011 m. Najimas pradėjo studijuoti elektromechaniką koledže – tą patį, ką dabar studijuoja ir Mouradas. Najimas dirbo valytoju Europos parlamente, tuomet gavo laikinojo darbuotojo vietą tame pačiame oro uoste, kuriame po kelerių metų susprogdino bombą.
Šeima bijojo Najimo
Najimas bendravo su marokiečiu, kuris verbavo džihado teroristus Molenbeeko rajone. 2013 m. vasarį Najimas įsėdo į lektuvą į Antaliją, Turkiją. Po dienos jis paskambino tėvams iš siriško telefono numerio. Po dviejų savaičių tėvas nuėjo į policiją pranešti, kad jo sūnus išvyko į Siriją.
Ten Najimas prisijungė prie islamistų grupuotės, gyveno Alepo šiaurėje, kovėsi fronte už IS. Vėliau jis buvo paaukštintas – prižiūrėjo įkaitus, saugojo žurnalistus, kuriuos pagrobė teroristai. Kai kurie buvę įkaitai vėliau sakė, kad Najimas buvo ne toks žiaurus kaip kiti, bet „jis nebūtų delsęs nė sekundės, jeigu kas nors būtų jam liepęs įvykdyti egzekuciją.“
Najimas kartą parašė „Twitter“ tinkle iš Sirijos, kad „musulmonai gyvena totalinio karo situacijoje“. Belgijos teisėsauga 2014 m. kovą paskelbė tarptautinį arešto orderį.
„Mes jo bijojome“, – sakė Mouradas. Jis mėgino susisiekti su broliu, bet nebegalėjo jo rasti „Facebook“ tinkle. Karts nuo karto Najimas susisiekdavo su tėvu, bet kaskart tai būdavo iš kito telefono numerio.
2015 m. Najimas grįžo į Belgiją su užduotimi – nužudyti kuo daugiau žmonių IS vardu. Jis išsinuomavo namą nedideliame mieste, kuris tapo Europą sukrėtusių teroristų buveine. Najimas priklausė grupei, kuri 2015 m. lapkritį surengė teroro aktus Paryžiuje.
Sirijoje jis mokėsi tapti sprogmenų ekspertu, ir tyrėjai jo DNR rado ant bombų, kurios buvo detonuotos per išpuolius Prancūzijos sostinėje – ant vienos futbolo stadione ir vienos „Bataclan“ koncertų salėje.
Jis ir toliau gyveno name Skarbeko rajone ir gamino sprogmenis kovo 22-osios išpuoliams. Šis butas – vos už 400 metrų nuo koledžo, kurį lanko Mouradas.
Mouradas paskutinį kartą savo brolį matė 2013 m. Ar jis žinojo, kad brolis vėl gyvena Briuselyje? „To nežinojau. Nieko išvis nežinojome iki atakos“, – sakė Mouradas.
Kol Najimas rengėsi teroro aktams, Mouradas keliavo po pasaulį – iš vieno turnyro į kitą. Jis rungėsi Rusijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Pietų Korėjoje. Reno jis laimėjo „US Open“, o „Facebook“ tinkle skelbdamas nuotrauką su medaliu parašė: „Buvo puiku, bet būsiu dar geresnis kitą savaitę Monrealyje. Inshallah (kaip Dievas duos)“.
Tuomet atėjo kovo 22 diena. Prieš 8 val. ryto Najimas Laachraoui ir jo bendrininkai Ibrahimas el-Bakraoui bei Mohamedas Abrini įžengė į oro uostą. Ibrahimas pirmasis detonavo savo sprogmenis. Vaizdo medžiagoje matyti, kad Najimas mėgino bėgti tarp besigelbėjančių žmonių, bet jo lagaminas nuvirto ir susprogo anksčiau nei planuota. Trečiasis – Mahomedas – pabėgo nedetonavęs savo bombos. Po kelių minučių jų bendrininkas Khalidas El-Bakraoui susisprogdino Malbeko metro stotyje.
Brolių terorizmas
Broliai islamistines atakas rengia dažnai. 2001 rugsėjo 11 dieną Wailas ir Waleedas al-Shehri kartu užgrobė lėktuvą, kurį nukreipė į Pasaulio prekybos centrą. Tamerlanas ir Džocharas Carnajevai padėjo bombas 2013 m. Bostono maratone. Saidas ir Cherifas Kouachi išžudė „Charlie Hebdo“ redakciją 2015 m. sausį. Visi buvo broliai – juos vienijo ir kraujas, ir neapykanta Vakarams. IS užverbuoja naujus kovotojus taip pat dažniausiai per šeimas ar draugus.
Jis turi ne tik susitaikyti, kad jo brolis buvo virtęs monstru, bet ir įrodyti pasauliui, kad jis nėra panašus į savo brolį.
Tai – didelis iššūkis Mouradui. Jis turi ne tik susitaikyti, kad jo brolis buvo virtęs monstru, bet ir įrodyti pasauliui, kad jis nėra panašus į savo brolį. Pastaruosius mėnesius jis nuolat kartoja žmonėms, kad nėra pavojingas, kad nejaučia jokios neapykantos. Jis žino, kad tą tikriausiai turės daryti visą likusį savo gyvenimą.
Iškart po išpuolio keli studentai iš Mourado koledžo ėmė jo vengti. Niekas jo garsiai neįžeidinėjo, bet jis juto žvilgsnius ir girdėjo šnabždesius. Policija išsiuntė laiškus jo dėstytojams, kad šie pasirūpintų, jog prie Mourado nebūtų kabinėjamasi.
„Mes turėjome jį saugoti“
Mourado teigimu, brolio teroro aktas niekaip nepakenkė jo sportiniams santykiams – kiti atletai stojo už jį. „Tai tarsi šeima“, – sakė jis.
Mouradui sportas yra prieglobstis, ir L.Gambluchas ilgai su juo kalbėjosi. „Aš jam pasakiau – tai nebuvo tavo kaltė. Tu nebuvai su bomba. Tu esi visiška priešingybė – esi vienas geriausių atletų šalyje ir pavyzdys visuomenei. Jis protingas vaikis, jis klauso“, – pasakojo treneris.
Po išpuolio treneris skaitė straipsnius ir komentarus, kuriuose kai kurie mėgino kaltinti Mourado šeimą dėl Najimo nusikaltimo. Jis baiminosi, kad kad nors, kas neteko šeimos nario per sprogimą, savo keršto taikiniu pasirinks Mouradą, todėl pasirūpino, kad komandos draugo tėvas visuomet jį nuvežtų į treniruotę ir po jos parvežtų. Mouradui net neleido naudotis viešuoju transportu: „Mes turėjome jį saugoti, ir jis pats turėjo saugotis“.
Mouradas susikūrė naują „Facebook“ paskyrą, kurioje – nuotraukos ir informacija tik susijusios su sportu, nieko nėra asmeniško. „Tekvondo išmokė mane gerbti kitus žmones“, – prie vienos nuotraukos, kurioje jis po kovos apkabina priešininką, parašė jis ir pridėjo širdelę. Taip jis mėgina atitolinti save nuo brolio.
Keisti jausmai broliui
Mouradui sunku Briuselyje. Kariai su automatiniais ginklais patruliuoja miesto gatvėse, stotyse, prekybos centruose. Ir Mouradas žino, kad tai jo brolis yra dėl to kaltas. Dar sunkiau skristi iš oro uosto, kuriame teroro akto žymės vis dar matomos.
Ar jis sugebėjęs pats rasti paaiškinimą savo brolio veiksmams? „Daug apie tai galvojau, bet nelabai iš to buvo naudos, – sakė Mouradas. – Nežinau, kas nutiko, ir tikriausiai niekada nesužinosiu.“
Gegužės mėnesį jis dalyvavo pirmame turnyre po teroro aktų – ir Šveicarijoje tapo Europos čempionu.
Mouradas vyksta į Rio de Žaneirą, į Olimpinės žaidynes, nors mažai tikėtina, kad kovos dėl medalių. Tik keturios iš aštuonių svorio kategorijų yra olimpiados dalis, ir Mouradas į jas nepatenka. Tačiau jis vyksta kaip treniruočių partneris, ir vis tiek yra Belgijos komandos narys. Jis taip pat nominuotas kaip tas, kuris pakeistų susižeidusį komandos narį.
Mouradas nusprendė, kad ir toliau leis sau mylėti savo brolį, bet tuo pat metu – smerkti jį kaip žmogžudį.
Mouradas prisipažino, kad dažnai klausė savęs – ar jam leidžiama verkti dėl Najimo – žmogaus, kuris atnešė tiek daug skausmo kitiems, bet visgi buvo jo brolis. Mouradas padarė pauzę ir pridūrė: „Taip, aš gedėjau jo, ir liūdesys vis dar nepraėjo.“
Ar jis pyksta ant Najimo? „Ne. Tai yra siaubinga, ką jis padarė, bet aš labiausiai pykstu ant žmonių, kurie jį privedė prie to“, – sakė Mouradas.
Mouradas nusprendė, kad ir toliau leis sau mylėti savo brolį, bet tuo pat metu – smerkti jį kaip žmogžudį. Bet jis pats dar nežino, ar tai pavyks.
