Tai pasakojimas apie tai, kaip 25 savo šalį mylintys paaugliai ir jų vadovai iš Šiaulių vyko į savaitės trukmės stovyklą Ukrainoje. Įdomu tai, kad ši stovykla, vykusi ant Azovo jūros kranto, už 60 kilometrų nuo fronto linijos, pavadinta LDK etmono Konstantino Ostrogiškio vardu.
Stovykloje dalyvavo apie 120 vaikų. Didžiąją dalį sudarė vaikų komandos iš visos Ukrainos. Jie iki tol turėjo laimėti nemenkus konkursus, kad čia patektų. Lietuviai ir lenkai čia buvo lyg Europos ambasadoriai, gaivus laisvės gūsis su liaudiškais šokiais ir karo baimės neišvargintais veidais.
K.Ostrogiškio pėdsakais
Kelionė iki Ukrainos pirmiausia vyko lėktuvu. Kijevo oro uoste skautai ir kariškai vilkintys Šiaulių Lieporių gimnazijos mokiniai patraukė aplinkinių ir apsaugos dėmesį.
Priėjęs kariškis paklausė – kas tokie, iš kur. Pasiteiravo, ar į sukarintą stovyklą vyksta. Jaunuoliai linktelėjo, nors šis žodis ir nėra visiškai tikslus.
Tik vėliau paaiškės, kad kad tai daugiau kultūrinė ir istorinė stovykla. Tą pačią akimirką kariškis visus nukreipė greitesniu keliu – pro diplomatinį įėjimą.
Skaudi „Dangiškosios šimtinės“ atmintis surikiuota tam skirtame muziejuje.
Kelionės palydovas pasitiko visus su duona ir druska ir palydėjo į žymiąją Pečiorų laurą – tai religinės architektūros sankaupa, lipdyta per tūkstantį metų – nuo seniausių vienuolyno požemių iki kelių šimtų metų senumo cerkvių.
Vos įėjus pro garsiuosius vartus, kurie, sakoma, nuima iškart pusę nuodėmių, kairėje pusėje – K.Ostrogiškiui skirtas ištisas muziejus. Eksponatai išdėstyti per kelias sales.
LDK etmonas dabartinei Ukrainai yra brangus – ne tik dėl laimėtų mūšių, bet ir dėl savo valdymo stiliaus, atliktų darbų, pastatytų svarbių istorinių pastatų. Jis šioje lauroje ir palaidotas.
Taip sutapo, kad Pečiorų lauroje kaip tik tuo metu skambėjo varpai. Užlipus į pačią varpinės viršūnę buvo galima pasigrožėti „žmogaus-voro“, vienu metu valdančio dešimtis varpų, koncertu iš labai arti.
Vėliau, kiek užkandus, visų laukė dar viena ekskursija po nepriklausomybę švenčiantį Kijevą. Maidano aikštė šiandien jau nedvelkia kančia. Skaudi „Dangiškosios šimtinės“ atmintis surikiuota tam skirtame muziejuje.
Galingi aikštės fontanai džiaugsmingai ir aukštai purškia vandens čiurkšles virš aukščiausių pastatų.
Tūkstančiai žmonių laisvai vaikšto po Kreščiatiką. Ant šaligatvių – daugybė koncertų, menininkų, lupikautojų ir religijų propaguotojų. Gyvenimas verda, o dar nesibaigęs karas – jau muziejuje.
Traukinys į karą
Nakvynė Bučioje – prabangiame Kijevo priemiestyje. Čia Ukrainos skautai turi savo patalpas, kuriose ir apnakvindino svečius iš Lietuvos.
Nedidelis kultūrinis šokas – pastatai modernūs, tačiau vis tiek juos saugo ne signalizacija ar saugos tarnyba, o naktinis sargas, kuris čia laiką leidžia su savo augintiniu šunimi.
Kitą dieną, po ekskursijos į pabėgusio prezidento Viktoro Janukovyčiaus vilą, visi sėdo į traukinį Kijevas–Mariupolis. Dažnai jis vadinamas kiek kitaip – Kijevas–karas ir atvirkščiai.
Traukinys atrodo iš visų prasčiausiai, bet yra neįtikėtinai ilgas ir vos talpina keleivius. Anksčiau čia buvo vagonas su restoranu, tačiau keleivius vežti labiau apsimoka – vietoj jo užkabino keleivinį.
Vos sustojusį traukinį apspinta dešimtys senolių su krepšiais.
Apie 1000 kilometrų važiuoja jis 16 valandų. Garvežys du kartus keičia kryptį – kabinamas tai prie vieno galo, tai prie kito. Daugelis vagonų plackartiniai.
Už kelių šimtų kilometrų nuo Kijevo – dėmesio verta stotelė. Ten traukinys stovi beveik pusvalandį. Keleiviai gali apibėgti aplinkui traukinį ir parduotuvėje kažko nusipirkti – vandens, užkandžių.
Tačiau to daryti visai nebūtina. Vos sustojusį traukinį apspinta dešimtys senolių su krepšiais. Tokios pasiūlos parduotuvėje tikrai nebus – nuo gaiviųjų gėrimų iki naminio aguonų pyrago ir šviežių aviečių.
Gėrimai – tiesiai iš šaltkrepšių. Gal tik su žuvies prekeiviais reikėtų atsargiau – smarvė sklinda iš tolo. Vietinei gyvenvietei traukiniai yra nemenka ekonominė paspirtis.
Melas jau pralaimi
Mariupolis. Miestas, esantis už 16 kilometrų nuo Šyrokynės – miestelio, kurio beveik nebėra. Per kurio vidurį eidavo vadinamoji fronto linija. Vėliau vietiniai atskleis, kad šis miestelis jau visas grąžintas Ukrainai.
Trumpa ekskursija po miestą. Galima pastebėti pozityvių pokyčių. Naujas miesto fontanas, kuriame smagu išsimaudyti per karščius, tvarkomos senosios sovietinių paminklų vietos. Kadaise išsprogdintas savivaldybės pastatas uždengtas tentu. Gal tvarko?
Dar neišblėsusi vietinių meilė savo miestui, kuri užgimė prieš penkerius metus – tuomet reikėjo apsispręsti, ar nieko nedarome, ar išsaugome savo miestą. Pabudę žmonės aiškiai pasakė – Mariupolis – tai Ukraina. Šiuos žodžius užtvirtino kasdami apkasus nuo rytų pusės.
Daugiau kaip ir niekas nepasikeitė. Išliko beprotiška tarša. Metalo pramonės dūmai eina tiesiai per pusės milijono gyventojų miestą, o šlakas ir atliekos ir toliau pilamos tiesiai į kadaise eršketais bei juodaisiais ikrais garsėjusią Azovo jūrą.
Pasitvirtino prieš penkerius metus susidėliojusi mintis. Mariupolyje melas neturi ateities, bet tiesa jau po truputį pradeda laimėti.
Stovykla – istorijos pamoka
Stovykla – už gero pusšimčio kilometrų nuo Mariupolio, prie pat Azovo jūros. Mūsiškiai stovykloje laukiantiems jaunuoliams iš Ukrainos ir Lenkijos vežė lauktuvių – antsiuvų su Gedimino stulpais ir Ukrainos herbu, kurie savo struktūra iš tiesų yra panašūs.
Anuomet nepavyko atgauti užgrobto Smolensko, o šiandien Doneckas vis dar anapus fronto linijos.
Ukrainiečiai šioje srityje mus jau gerokai aplenkė – jie pasitiko su knyga, ant kurios jau puikuojasi šie ženklai.
Stovykloje kiekvienas vaikas žinojo, kad prieš pusę tūkstantmečio K.Ostrogiškis yra laimėjęs daugybę mūšių. Vienas jų – garsusis Oršos mūšis prieš Ivano Čeliadino vadovaujamą Maskvos kariauną.
Mūšis dėl Smolensko buvo laimėtas lygiai prieš 505 metus rugsėjo mėnesį. Būtent dėl to dabar keliose šalyse, tuo pačiu ir Lietuvoje, vyksta įvairūs minėjimai, istorinės konferencijos.
Dabartinė Ukrainos istorija lyg dviejų upių vandenys susilieja su ta, kurią rašė K.Ostrogiškio amžininkai. Priešas ir skausmas panašus. Ir praradimai – juk anuomet nepavyko atgauti užgrobto Smolensko, o šiandien Doneckas vis dar anapus fronto linijos.
Tarsi jau regimas prašviesėjimas. Ką tik Ukraina ir Rusija apsikeitė belaisviais, tačiau Donbase vis dar sproginėja minos, o Ukraina vis dar neatgavo nemenkos savo dalies. Laikas viską sudėlios.
„Važiuoja, šaudo – ir ačiū Dievui“
Viena stovyklos diena buvo skirta ypatingam žygiui – į netoliese įsikūrusią „Azovo“ bataliono bazę. Šis batalionas karinio konflikto pradžioje ir dabar buvo sudarytas iš savanorių. Jei anuomet jie buvo chaotiški, tačiau be galo nuožmūs, tai dabar jie, nors ir nepriklauso tiesiogiai kariuomenei, yra priskirti Gynybos ministerijai.
Vyrai iš šios vietos nuolat būna išvykę į vieną ar kitą fronto tašką. Dažnai pasitaiko, kad kuris negrįžta.
Ekskursiją vedantis karys parodė butaforinio tanko maketą, kuris buvo fronte – kai nebuvo tikrų tankų, teko priešą gąsdinti žaisliniais.
Rikiuojasi keletas šarvuotų sunkvežimių „Kozak“ – tai pačių ukrainiečių gaminys.
Dabar rikiuojasi keletas šarvuotų sunkvežimių „Kozak“ – tai pačių ukrainiečių gaminys. Karys pliusų ir minusų nevardijo: „Važiuoja, šaudo – ir ačiū Dievui.“
„Azovo“ kariai turi kompiuterinį žaidimą, kuris ugdo šaudymo įgūdžius. Davė išbandyti ir vaikams. Kai kurie rodė puikius rezultatus.
Taip pat visi pamatė, kad bataliono vyrai treniruojasi senomis štangomis ir pačių pasigamintais svarmenimis. Kai kurie jų suvirinti iš tuščių „Grad“ raketų tūtų.
Vaikams stovykloje teko ardyti „nukenksmintus“ ginklus ir juos laikyti. Po stovyklos vienas organizatorių atėjo atsisveikinti ir vaikams paaiškino, jog jie stovykloje mokėsi ne šaudyti ir kariauti, o tiesiog išgyventi, jei staiga nutiktų kažkas siaubingo: „Yra buvę, kad jaunuoliai pateko į frontą, nors nemokėjo elgtis su ginklu – susižeidė, nusišovė. O medicinos ir pirmosios pagalbos pradmenys jums pravers bet kada. Juk kasdien keliuose įvyksta eismo įvykiai, kur sužalojami žmonės.“
Faktas – geriausiai visus vidinius prieštaravimus į vietas sustato tradiciniai lietuviški šokiai. Nors ar jie tikrai lietuviški? Juk vienas jų čia vietoje vadinamas „Kijevo oira“.
Mažiau kalbų – po lietuviško vakaro stovyklos vadovai iš tiesų susimąstė, gal ir Ukrainoje atsirastų ne scenai, o visų džiaugsmui skirtų liaudiškų šokių? Bet galima trypti ir lietuviškus – vaikams patiks.
Laikas gydo, bet lėtai
Vieną vakarą vietinis Vladimiras įsikalbėjo apie tai, kas dedasi Ukrainoje. Negaila nuėjusio prezidento Petro Porošenkos, nors jis visada pabrėždavo priešišką poziciją agresoriaus atžvilgiu. Naujasis šalies vadovas aiškiai kalba apie kalbėjimą, susitarimą.
„Volodymyras Zelenskis laimėjo, nes vieniems žmonėms jau įgriso karas, o kiti apie jį pamiršo“, – tarė vyras, nuolat savanoriaujantis ir padedantis kariams fronte.
Traukinys „Kijevas–karas“ vos talpina keleivius ir kaskart atgabena trupinėlį Europos.
O gal atėjo metas susitarti? Vladimiras šypteli ir išsako poziciją, kurios laikosi daugelis fronte esančių karių: „Jei į tavo namus ateina plėšikas, ar galima su juo tartis? Lai išeina, tada galime kalbėtis.“
Po savaitės, praleistos prie Azovo jūros vandenų, traukinys „karas-Kijevas“ vėl skrodė aštraus priešpilnio nutviekstus saulėgrąžų laukus.
Rodos, per kelias dienas niekas nepasikeitė, tačiau kažkas jau kitaip. Karas – tai ne gėrio ir blogio kova. Tai nuodingas tortas iš abejingumo, korupcijos, baimės ir melo sluoksnių.
Laikas gydo. Spalvoti fontanai Kijeve nuplovė „Dangiškosios šimtinės“ kraują. Traukinys „Kijevas–karas“ nebeturi vagono–restorano – vos talpina keleivius. Kaskart atgabena trupinėlį Europos ir išveža pasauliui dalelę karo šiukšlių.
Karo padalintus Skitų galybės pėdsakus Donecko srityje toliau vienodai tirpdo kerpių rūgštis. O didinga tirono vila, per akimirką virtusi tuštybės muziejumi, traukia turistus į Kijevą.
