P.Pomerancevo teigimu, Rusija turi liautis kelti grėsmę kaimyninėms šalims, savo pačios žmonėms ir visam pasauliui. Tokios grėsmės minimalizavimas turėtų būti Vakarų veiksmų tikslas ir vienintelis būdas stoti prieš realybę.
Kaip teigia rašytojas, viltis, kad dabartinė Rusija yra pasiruošusi pripažinti, jog kitos valstybės turi teises, jau išgaravusi. Mat V.Putino Rusija nėra paprasta šalis, siekianti racionalių saugumo garantijų.
„Putino Rusija yra plėšrūnė, veikianti pagal savo susikurtą vidinių represijų ir išorinės agresijos logiką. Su tokia valstybe negalima normaliai bendrauti, neįmanomas joks gudrus sandoris“, – mano P.Pomerancevas.
-
Rusų ekspertai: Rusijai atsigauti nuo sankcijų reikės daug metų
-
Ne vien paprasti rusai: Ukrainos tautą jau seniai niekina ir Kremliaus kritikai bei intelektualai
-
Realybės dozė: buvusi JAV diplomatė įspėja, kad Ukrainai sekasi blogiau, nei manome
-
D.Medvedevas Vakarams: „beprotiškos“ sankcijos arba maisto tiekimas
-
Vytenis Šimkus: Ar veikia sankcijos Rusijai?
-
ES lyderiai sutarė uždrausti kone visą rusiškos naftos importą
Pavojaus skambutis – ir kitoms panašioms šalims
Bet jis priduria, kad Vakarai, siekdami sumažinti Rusijos keliamą grėsmę iki minimumo, gali nuveikti ir šį tą daugiau: sukurti savotišką saugumo, ekonomikos ir humanitarizmo paketą, kuris leistų slopinti agresiją šiais „sujungtumo“ laikais.
„Rusija savąja invazija siekia pakeisti pasaulio tvarką, pastūmėti pasaulį diktatūrų, nebaudžiamumo ir didžiųjų galių teisės triuškinti mažąsias link. Bet šis karas gali subrandinti norą kaip tik sustiprinti pagarbą suverenumui ir demokratijai“, – teigia P.Pomerancevas.
Pradėti esą reikėtų, žinoma, nuo Ukrainos ir neutralizuoti Rusiją mūšio lauke. Padėtis bloga – Ukrainai trūksta ir karių, ir ginklų. Kasdien žūsta šimtai ukrainiečių karių, ir ne tik profesionalų, bet ir IT specialistų, sociologų, studentų, kikbokso čempionų.
Anot P.Pomerancevo, pasaulio dėmesys karui iš tikrųjų priblėso, o sąjungininkai Ukrainą ginkluoja per lėtai.
Prieš kelias savaites P.Pomerancevas Kyjive bendravo su Ukrainos prezidentu Volodymyru Zelenskiu, ir pastarasis esą teigė manantis, kad labiausiai bijo, jog pergalė mūšyje dėl Kyjivo per anksti nuramins Vakarus.
Kad „per daug žmonių“ pagalvos, kad karas baigėsi, nors jis iš tiesų tik perėjo į kitą, nuožmesnį etapą Donbase. Ir, anot P.Pomerancevo, pasaulio dėmesys karui iš tikrųjų priblėso, o sąjungininkai Ukrainą ginkluoja per lėtai.
„Pozicijos užleidžiamos kasdien, nes tiesiog trūksta artilerijos šaudmenų. Tai turi pasikeisti, ir greitai.
Bet kokios derybos turi prasidėti Ukrainai užimant galios, o ne silpnesnės pusės poziciją – priešingu atveju turėsime dar vieną sandorį, kuriuo visi svertai bus atiduoti Rusijai, o taip tik dar labiau padidinama jos keliama grėsmė“, – įsitikinęs rašytojas.
Jis neabejoja: „Jei ir kada prasidės derybos, Ukraina tuo metu jau turi būti apginkluota iki dantų. Be to, Kyjivas tikisi saugumo garantijų iš įvairių šalių, įskaitant Jungtinę Karalystę. Bet čia svarbus ir platesnis kontekstas.
Rusijos surengta invazija svarbi bet kuriai šaliai, kuri yra pažeidžiama ir gyvena šalia branduolinių chuliganų – Moldova, Sakartvelas ir Vidurio Azijos šalys prie Rusijos, Japonija, Australija ir Taivanas prie Kinijos.“
Pasak P.Pomerancevo, Australija, šalis, kuri tikrai galėtų pasyviai stebėti konfliktą, neatsitiktinai taip entuziastingai remia Ukrainą ir siunčia jai ginkluotės už dešimtis milijonų dolerių.
Vakarų ryžtui nevalia sutrūkinėti
Komentaro autorius klausia: kaip apsaugoti tokias šalis nuo agresijos, turint omenyje faktus, kad jos nepriklauso NATO, o agresorės turi branduolinių ginklų.
Ad hoc parama Ukrainai, kaip rašo P.Pomerancevas, gali tapti tam tikra formule: reikia ir ekonominio karo, ir ginklų tiekimo. Bet tokius veiksmus reikia būti suderinus dar prieš bet kokią invaziją.
„Rusija 2022 metais užpuolė Ukrainą, nes Putinas po 2014-ųjų invazijos manė, kad jis niekaip nenukentės ir šį kartą. Akimirka, kai būtų aktyvuojamos sankcijos, neturėtų kelti diskusijų – agresyvus karas privalo sukelti griežtą atsaką“, – mano P.Pomerancevas.
Negana to, jo teigimu, reikėtų aiškiai susieti nusikaltimus žmogiškumui su dar agresyvesnėmis sankcijomis. Pavyzdžiui, negailestingas Mariupolio bombardavimas ar žudynės Bučoje turėtų iškart reikšti naftos embargą.
Vis dėlto kol kas ekonominės galios svarstyklės krypsta į kitą pusę. Tarkime, tokia šalis kaip Australija išdrįso sukritikuoti žmogaus teisių pažeidimus Kinijoje ir iškart sulaukė sankcijų grūdams.
Vidurio Europoje gimsta skaičiavimai: koks kuro ar dujų kainų šuolis galiausiai privers žmones užsimerkti prieš Putino nusikaltimus?
Rusija laiko visą pasaulį įkaitu ribodama savo pačios grūdų eksportą ir blokuodama ukrainietiškus grūdus – Maskva reikalauja, kad Vakarai panaikintų sankcijas.
„Vidurio Europoje gimsta skaičiavimai: koks kuro ar dujų kainų šuolis galiausiai privers žmones užsimerkti prieš Putino nusikaltimus? Kol kas pasaulyje ekonominiai poreikiai laimi prieš žmogaus teises – turime pasiekti, kad situacija apsiverstų aukštyn kojomis“, – pabrėžia P.Pomerancevas.
Pasak jo, Rusija vis dėlto turės ir pati pasikeisti, nors, žinoma, kol kas svajonė, kad ši šalis galėtų atsisakyti imperialistinių pretenzijų ir sugyventi su kaimynais, tolima.
„Visos kalbos apie valdžios pakeitimą iš išorės yra kvailos. Rusija yra didi galia, kuriai sunku daryti įtaką, kurios neįmanoma užpulti.
Tačiau galime tvirtai laikytis sankcijų režimo ir siekio nuteisti karo nusikaltėlius, galime parodyti Rusijos elitui, kad jie bus baudžiami ilgai ir rimtai. Šalies viduje daug kas galvoja, kad sankcijos greitai bus panaikintos.
Tai liudija didžiulę silpnybę. Savo atsiminimuose apie gyvenimą nacių koncentracijos stovyklose psichiatras Viktoras Franklis rašė, kad tie, kurie galvojo, jog greitai bus išlaisvinti, taip neigė realybę ir pirmieji visiškai palūžo“, – teigia P.Pomerancevas.
Bet kas tai rusams iškomunikuos? Pasak rašytojo, Vakarai šiuo metu nededa pastangų paaiškinti, kodėl paskelbtos sankcijos ir koks yra bei bus jų poveikis – o jei suvaržymus rusai laikys atsitiktinėmis ekonominio karo salvėmis, Rusijos visuomenė gali tik dar labiau prisirišti prie režimo.
„Žmonės susitelkia, jei mano, kad yra nesąžiningai skriaudžiami. Bet jei sugebėsime parodyti, kad sankcijomis atmetame Rusijos veiksmus, taip, kaip Pietų Afrikos Respublikos per apartheidą, rusų ryšys su politine valdžia kaip tik susilpnės.
Nenuostabu, kad Kremliaus propaganda nuolat švenčia bet kokius ženklus, kad Vakarų ryžtas trūkinėja nuo Tuckerio Carlsono prorusiškų tiradų „Fox News“ eteryje iki Italijos ir Prancūzijos „taikos“ planų, palankių Maskvai. Režimas žino, kad rusai nenori būti visiškai izoliuoti ir atstumti“, – įsitikinęs P.Pomerancevas.
Jis priduria: nebūtų sunku atkreipti rusų dėmesį į žinią, kurią norima pasiųsti. Trumpą Arnoldo Schwarzeneggerio vaizdo įrašą, kuriuo jis kreipėsi į savo gerbėjus Rusijoje ir pasmerkė karą, šioje šalyje pamatė milijonai žmonių.
Rusiška interneto ugniasienė skylėta – vis dar įmanoma klausytis Vakarų šalių radijo stočių, naudotis „WhatsApp“, „Telegram“, „YouTube“.
„Kuo daugiau žmonių suvoks, kad Kremlius juos įstūmė į aklagatvį ir kad vilties tunelio gale nėra, tuo didesnį norą Rusijos elitas jaus pabandyti pakeisti šalies kryptį“, – tvirtina P.Pomerancevas.
