Sirijoje dalyvavimas politiniame gyvenime dažnai reiškia areštą, kankinimą ar nužudymą. Tad Khaledas dar pratinosi prie kasdienybės laisvoje, demokratiškoje Vokietijoje.
„Nė negalima lyginti. Čia gyva demokratija, – teigia vokiškai vis geriau kalbantis Kh.Tabanja. – Net jei negali balsuoti, gali sakyti ką tik nori. Net jei esi pabėgėlis, gali aktyviai dalyvauti politikoje.“
Vis dėlto šis siras – labiau išimtis. Rinkimų kampanijoje aktyviai diskutuojama apie pabėgėlius, kurių net 1,4 mln. atvyko į Vokietiją nuo pastarųjų rinkimų prieš 4 metus, tačiau jie debatuose beveik nedalyvauja.
Jie neturi Vokietijos pilietybės, tad negali balsuoti ir apskritai dar sunkiai randa vietą naujoje aplinkoje, į kurią atvyko iš šalių, kur įtampa tiesiog tvyro ore, o aplink vyksta karas.
Vieni sako, kad politikai nejaučia jokio apetito, kiti teigia, esą vietiniai vis tiek negirdi jų balso.
Vis dėlto būtent tai, ar atvykėliai taps demokratijos Vokietijoje dalimi, nulems, ar jiems pavyks sėkmingai integruotis į visuomenę, ar jie liks paraštėse.
Ekspertų teigimu, jei prieglobstį šalyje gavę žmonės nesidomės politika, jie ilgainiui – ir ilgam laikui – taps antrarūšiais visuomenės nariais.
Nori, kad nesiburtų getuose
Timo Müllerio, mokslininko Berlyno integracijos ir migracijos tyrimų institute, teigimu, taip atsitiko ankstesnėms imigrantų kartoms – jų atstovų nedaug ir balsuojant, ir tarp partijų narių, ir tarp išrinktų pareigūnų.
Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio tuometė Vakarų Vokietija kvietėsi darbininkus iš Turkijos ir Pietų Europos, kad užpildytų spragas darbo rinkoje.
Nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio tuometė Vakarų Vokietija kvietėsi darbininkus iš Turkijos ir Pietų Europos, kad užpildytų spragas darbo rinkoje.
Tačiau valstybė, planuodama, jog darbininkai čia gyvens laikinai, nedėjo beveik jokių pastangų, kad integruotų juos į visuomenę.
Praėjo jau daug dešimtmečių ir nors pirmųjų atvykėlių Vokietijoje įleistos šaknys jau virto ištisomis bendruomenėmis, Berlyne pripažįstama, kad šimtų tūkstančių žmonių integruoti nepavyko. Dabar esą daroma viskas, kad praeities klaidos nebūtų pakartotos.
„Turime galimybę pasimokyti iš nesėkmių praeityje“, – sako buvusios komunistinės Rytų Vokietijos teritorijoje esančio Dresdeno miesto meras Dirkas Hilbertas.
Anot jo, valdžios atstovai šįkart ypatingą dėmesį skiria tam, kad prieglobsčio prašytojai išmoktų vokiškai, pradėtų dirbti ir nesiburtų vadinamuosiuose imigrantų „getuose“ – konkrečiuose miestuose, kvartaluose, net pastatuose.
Atvykėliams pasakojama ir apie tai, kaip veikia Vokietijos valstybė.
Tačiau T.Mülleris mano, kad to neužtenka. Jis įsitikinęs, kad pabėgėlius būtina sudominti vokiška demokratija ir įtraukti juos į procesą.
„Dabar daugiausia diskutuojama, kaip užtikrinti, kad krizei pasibaigus daugelis jų (prieglobsčio prašytojų – red.) paliktų šalį, o ne apie tai, kaip paversti juos piliečiais“, – sako ekspertas.
AfD puola imigrantus ir musulmonus
Tiesa, šiemetinės rinkimų kampanijos tonas toks, kad kažin ar atvykėliai labai trokšta įsijungti į diskusijas. Pabėgėliai debatuose yra ne darbo jėgos šaltinis senstančioje Vokietijoje, o grėsmė ar našta.
Ir nors A.Merkel gina savo sprendimą 2015-aisiais atverti duris pabėgėliams, ji taip pat tikina, kad artimiausiu metu Berlynas tiek daug atvykėlių nebeįsileis.
Be to, ir kanclerė, kuri vadovauja Krikščionių demokratų sąjungai, ir pagrindinis jos varžovas, socialdemokratų lyderis Martinas Schulzas sutinka, kad reikia spartinti asmenų, kurių prašymai suteikti prieglobstį atmetami, deportacijas.
A.Willms: „Nemanau, kad žmonės iš islamiškų valstybių nori integruotis ir prisidėti prie visuomenės gerbūvio.“
Žinoma, yra ir kraštutinių dešiniųjų partija „Alternatyva Vokietijai“ (AfD). Jos atstovai tvirtina, kad išsiųsti į gimtąsias šalis reikia net tuos, kurie gavo teisę pasilikti: suprask, musulmonai šiaip ar taip nepritampa prie vokiškos kultūrinės aplinkos.
„Nemanau, kad žmonės iš islamiškų valstybių nori integruotis ir prisidėti prie visuomenės gerbūvio“, – teigia AfD kandidatė Dresdene Anka Willms.
Šios partijos vadovai nuolat kaitina aistras puldami imigrantus, net nebūtinai tuos, kurie atvyko 2015–2016 metais.
Vienas AfD lyderių Alexanderis Gaulandas neseniai pareiškė, kad integracijos ministrę, turkų kilmės Aydan Ozoguz, reikėtų „išmesti“ į Turkiją.
Homoseksualų porą priglaudė politikė
Aistrų ypač daug Kh.Tabanjos naujuosiuose namuose – Dresdene. Miesto centre jau trejus metus kiekvieną dieną demonstracijas rengia prieš imigrantus ir prieš musulmonus nusistačiusi grupuotė „Pegida“.
Į mitingus anksčiau susirinkdavo dešimtys tūkstančių žmonių, tiesa, dabar demonstrantų dažniau būna apie 1,5 tūkst.
Khaledas tikrai mato ore tvyrančią neapykantą. Bet siras sako patyręs ir teigiamų emocijų, kurios įkvėpė jį garsiai kalbėti apie politiką.
Jaunas vyras buvo ką tik atvykęs į Vokietiją, kai jį ir jo partnerį pradėjo puldinėti kiti prieglobčio prašytojai – už homoseksualumą.
Paprašę pagalbos, sirai jos sulaukė iš pagyvenusios raudonplaukės vokietės, kuri pasiūlė jiems apsistoti jos namuose už miesto.
Khaledas tik po savaitės sužinojo, kad ši moteris – įtakinga socialdemokratė, Saksonijos žemės integracijos ministrė.
„Reikėjo kažką daryti, ir greitai, – dabar teigia Petra Köpping. – Neturėjome daug laiko.“
Kh.Tabanja buvo pripratęs slėpti savo seksualinę orientaciją nuo artimųjų ir visuomenės, todėl jis labai nustebo, kai P.Köpping jam pasakė puikiai supratusi, kad jo draugas yra jo vaikinas ir kad dėl to jokių problemų nėra.
„Jis negalėjo patikėti, kad mums tai normalu“, – teigia Petra.
Kelias pirmąsias naktis Khaledas su draugu į lauką nėjo – jie bijojo aplinkinių, kaimynų reakcijos. Bet kai P.Köpping pakvietė sirus apsilankyti socialdemokratų politiniuose renginiuose, Kh.Tabanja sutiko.
Ant kortos – ateitis šalyje
Jaunas siras ir dirba padavėju, ir intensyviai mokosi vokiečių kalbos, bet laisvalaikiu savanoriauja Socialdemokratų partijoje – pluša biure, dalija skrajutes, kalbasi su kitais pabėgėliais apie politiką.
Khaledui labai svarbu tai, kad socialdemokratai skatina pabėgėlių integraciją ir aktyviai gina homoseksualių žmonių teises – kairieji Bundestage masiškai balsavo už tos pačios lyties asmenų santuokų įteisinimą šią vasarą.
Tiesa, Kh.Tabanja pabrėžia, kad neagituoja balsuoti būtent prieš A.Merkel, kurią daug prieglobsčio prašytojų vis dar kone garbina už sprendimą atverti Vokietijos duris pabėgėliams. Krikščionys demokratai yra akivaizdūs rinkimų favoritai.
Dresdene neseniai vyko gėjų pabėgėlių susitikimas. Khaledas per jį agitavo jei ne balsuoti, tai palaikyti socialdemokratus, ir teigė, kad pabėgėliai turi dalyvauti Vokietijos politiniame gyvenime, nes ant kortos pastatyta jų ateitis šioje šalyje.
Kh.Tabanja: „Socialdemokratai kartais sutinka su krikščionimis demokratais, o kartais – ne. Partijos tiesiog skirtingos.“
Jis ramino kitus pabėgėlius, dar sunkiai suvokiančius, kad opozicinė partija Vokietijoje tikrai nėra persekiojama taip, kaip Sirijoje: „Socialdemokratai kartais sutinka su krikščionimis demokratais, o kartais – ne. Partijos tiesiog skirtingos.“
Khaledas kalbėjo švelniai ir ramiai, apie pusvalandį. Galbūt dalį pabėgėlių įtikino, o galbūt ir ne – skeptiškumo politikų ir jų pažadų atžvilgiu dar nemažai.
„Mums sakė, kad turime visas tas teises, – pareiškė 20-metė tunisietė Souha Triki, kuriai vis dar oficialiai nesuteiktas prieglobstis. – Bet neturime.“
