Daugelis tokių pamąstymų niūrūs, pabrėžiantys potencialių atvykėlių kitoniškumą (ypač religijos aspektu) ir savanaudišką siekį išnaudoti juos priėmusią valstybę, jau nekalbant apie paranoją, jog Lietuvoje neva vos ne kitąmet bus įvestas šariatas, o moterims jau dabar derėtų pradėti iš juodų paklodžių siūtis burkas.
Privačių diskusijų dalyviai ir straipsnių komentatoriai nuo karo ir kitų grėsmių bėgantiems nelaimėliams dažnai yra negailestingi, kartais net išreikšdami norą, kad Viduržiemio jūroje plaukiotų daugiau lavonų – kam šie patriotiškai nepasiliko savo šalyje, kur ir turėjo sunkiu darbu pasiekti savo laimę?
Šiose diskusijose ir bene kasdien pasirodančiuose straipsniuose susipina dvi sąvokos: „pabėgėliai“ ir „imigrantai“. Bet ar šios sąvokos turi skirtingą prasmę? Ir, jei taip, ar tai svarbu?
Taip, šios sąvokos nėra sinonimai ir tai yra labai reikšminga, ką pabrėžia ir Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (UNHCR). Šie du terminai turi skirtingas ir aiškiai apibrėžtas reikšmes, o jų sumaišymas ar sutapatinimas sukelia sunkumų abiem grupėms.
Pabėgėliais pripažįstami asmenys, bėgantys nuo ginkluoto konflikto arba persekiojimo. 2014 metų pabaigoje jų skaičius pasaulyje siekė net 19,5 milijono. Pabėgėlių padėtis dažnai yra tokia pavojinga ir nepakeliama, kad jie yra priversti palikti savo namus ir ieškoti saugaus prieglobsčio kituose regionuose ar valstybėse.
Kai pabėgėliams prieglobstis nėra suteikiamas, tai dažnai prilygsta mirties nuosprendžiui. Pagal šiuos požymius tokie asmenys yra priskiriami „pabėgėlių“ grupei ir įgyja galimybę gauti valstybių, Jungtinių Tautų ir kitų organizacijų pagalbą.
Pabėgėlių požymius ir jiems suteikiamą apsaugą nustato tarptautinė teisė. Šiuolaikinės pabėgėlių apsaugos pagrindais laikytini 1951 m. Pabėgėlių konvencija ir jos 1967 m. protokolas (Lietuvos Seimo ratifikuoti 1997 m.) bei 1969 m. Afrikos vienybės organizacijos (OAU) Pabėgėlių konvencija. Teisės principai, kuriuos užtikrina šie teisės aktai, persismelkė į nesuskaičiuojamą daugybę kitų tarptautinių, regioninių ir nacionalinių įstatymų bei praktikų. 1951 m. Konvencija apibrėžia „pabėgėlio“ sąvoką ir pagrindines teises, kurias valstybės turėtų suteikti į šią kategoriją patenkantiems asmenims.
Vienas pamatinių tarptautinės teisės principų yra tai, kad nederėtų atvykusių pabėgėlių išvaryti arba grąžinti į situaciją, kurioje jų gyvybei ir laisvei kiltų grėsmė. Ši nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 130 straipsnio 1 punkte. Pabėgėlių apsauga susideda iš daugelio dalių, įskaitant pabėgėlių apsaugą nuo pavojų, dėl kurių jie buvo priversti išvykti, sąžiningą ir efektyvią prieglobsčio suteikimo procedūrą ir pamatinių žmogaus teisių gynybą, užtikrinant asmenų orumą ir saugumą iki tol, kol jų situacijai bus rastas ilgalaikis sprendimas. Valstybės turi pirminę pareigą pabėgėliams garantuoti šią apsaugą, nes jų tėvynės negali jos suteikti, o dažnai ir pačios yra agresorėmis.
Kitaip nei pabėgėliai, kurie neturi galimybės saugiai grįžti namo, migrantai su tokiais sunkumais nesusiduria, t. y. nusprendę parvykti į tėvynę, jie yra ginami ir globojami savo valstybės.
Tuo tarpu migrantai nusprendžia pakeisti gyvenamąją vietą ne dėl tiesioginės įkalinimo ar mirties grėsmės, bet daugiausia norėdami pagerinti savo ir savo šeimų gyvenimo sąlygas. Dėl šios priežasties migrantai siekia įsidarbinti kitoje (paprastai ekonomiškai stipresnėje) valstybėje, o kartais ir įgyti išsilavinimą, susijungti su kitais šeimos nariais ar įgyvendinti kitus tikslus.
Kitaip nei pabėgėliai, kurie neturi galimybės saugiai grįžti namo, migrantai su tokiais sunkumais nesusiduria, t. y. nusprendę parvykti į tėvynę, jie yra ginami ir globojami savo valstybės. Taip pat pastebėtina, kad su migrantais susijusius klausimus individualioje valstybėje pirmiausia reguliuoja ne tarptautinės nuostatos, o tos valstybės nacionalinė teisė, tad šiuo atveju valstybė turi žymiai platesnę diskreciją priimant sprendimus.
Politikai kartais nepagrįstai įsikiša į pabėgėlių apsaugos įgyvendinimą ar į dėl jo vykstančius debatus. Pabėgėlių ir imigrantų sumaišymas į vieną gali turėti rimtas pasekmes pabėgėlių gyvybėms ir saugumui. Šių dviejų sąvokų sutapatinimas nukreipia dėmesį nuo specialios teisinės apsaugos, būtinos pabėgėliams.
Tai gali paminti visuomenės paramą pabėgėliams ir prieglobsčio institutui, ypač dabar, kai ši apsauga reikalinga daugiau pabėgėlių nei kada nors anksčiau. Mes turime su kiekvienu žmogumi elgtis taip, kad nepažeistume jų garbės ir orumo. Mes turime užtikrinti pagarbą ir pabėgėlių bei migrantų žmogaus teisėms. Tuo pačiu metu mes privalome taikyti pakankamą teisinės apsaugos mechanizmą pabėgėliams dėl ypatingos jų padėties.
Taigi, sugrįžtant prie Europos ir didelio skaičiaus žmonių, laivais plaukiančių į saugų jos uostą. Kas jie tokie? Pabėgėliai ar migrantai? Tiesą sakant, abu. Dauguma žmonių, šiemet pasiekusių Graikijos ir Italijos krantus, paliko šalis, kuriose siaučia karas arba kurios dėl kitų priežasčių laikomos „pabėgėlių gamintojomis“ (angl. „refugee-producing“), ir todėl šiems žmonėms yra gyvybiškai reikalinga tarptautinė apsauga.
Tačiau tam tikra atvykėlių dalis yra iš kitur, virš jų nesklando pabėgėlių nelaimės ir jie neatitinka teisiškai pabėgėliams nustatytų požymių, todėl juos teisinga įvardinti migrantais. Jungtinių Tautų Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras (UNHCR), kalbėdamas apie „pabėgėlių ir migrantų“ judėjimą, tuo nurodo, kad atvykėlių grupę sudaro abiejų kategorijų asmenys.
Pabėgėliai vadinami pabėgėliais, migrantai – migrantais. Belieka tikėtis, kad ir kiti paseks šiuo pavyzdžiu, nes teisingas žodžio parinkimas dažnai yra svarbesnis, nei suprantame.
Straipsnis parengtas pagal Jungtinių Tautų Pabėgėlių agentūros straipsnį „UNHCR viewpoint: 'Refugee' or 'migrant' – Which is right?“.
