Dilshadas Jaro norėtų susipažintų su vokiečiais. Kartais 27 metų siras keliauja į centrinę Hamburgo stotį, kurioje nusiperka pitą su humusu, tačiau dar neišdrįso užkalbinti atsitiktinių praeivių.
Prieš keletą savaičių D.Jaro persikėlė į rytinėje Hamburgo dalyje esančius pabėgėlių nakvynės namus, kuriuose jį supa beveik vien užsieniečiai. Jaunas vyras tikina, kad „nuo to tikrai nėra lengviau“. Tiesa, dabar jis turi šiek tiek daugiau privatumo mokytis vokiečių kalbos gramatikos ir žodyno.
Prieš įsikurdamas dabartiniuose namuose, jaunas vyras kartu su žmona, kūdikiu ir motina gyveno 240 gyventojų talpinančioje prieglaudoje Šiaurės Hamburge.
Ten buvo šilta, švaru ir sausa. Ir, svarbiausia, kambarys buvo maždaug 3000 kilometrų nuo pilietinio karo Sirijoje.
Čia šeimai buvo skirta 15 kvadratinių metrų patalpa, kurioje stovėjo dvi dviaukštės lovos, vaikiška lovelė, stalas ir metalinės spintelės. Ten buvo šilta, švaru ir sausa. Ir, svarbiausia, kambarys buvo maždaug 3000 kilometrų nuo pilietinio karo Sirijoje.
Nors D.Jaro šeima jautėsi dėkinga, ten buvo pernelyg ankšta: jei naktį pravirkdavo kūdikis, pabusdavo visi kambario gyventojai.
Naujuosiuose namuose jie turi virtuvę ir papildomą kambarį. Nors šeimai tai – reikšmingas postūmis į priekį, jie norėtų turėti nuosavą būstą, darbus, draugų ir pažįstamų.
Tačiau tai pasiekti nėra lengva. Vos nedidelė dalis prieglobsčio prašytojų, atvykusių į Vokietiją nuo 2015-ųjų vidurio, čia sugebėjo susikurti tokį gyvenimą. Tuo tarpu pastaruosius pusantrų metų valdžios pareigūnai labai sunkiai dirbo bandydami išspręsti didžiausias integracijos problemas.
Mokyklų sporto salės, iš pradžių atlikdavusios nakvynės namų funkciją, vėl gali būti naudojamos sportui. Be to, visoje šalyje organizuojami integraciniai kursai, kuriuose atvykėliai gali mokytis vokiečių kalbos. Praeitais metais Vokietijos vyriausybė pabėgėlių apgyvendinimui, išlaikymui ir integracijai išleido daugiau nei 14 mlrd. eurų.
Daugybė pabėgėlių tik dabar pradeda suvokti, kaip sudėtinga rasti darbą be kvalifikacijos ar vokiečių kalbos įgūdžių.
Persikėlimas iš sporto salės į prieglaudą neabejotinai yra žingsnis teigiame linkme, tačiau dar ne priežastis švęsti. Integracinių kursų lankymas dar negarantuoja puikaus vokiečių kalbos mokėjimo. Daugybė pabėgėlių tik dabar pradeda suvokti, kaip sudėtinga rasti darbą be kvalifikacijos ar vokiečių kalbos įgūdžių.
Daugybės kompanijų vadovams taip pat teko suvokti, kad pabėgėlių gretose nėra taip lengva rasti itin reikalingų kvalifikuotų darbuotojų.
Integracija – ilgalaikis procesas, trunkantis ne keletą metų, o dešimtmečius. Vis dėlto verta apsvarstyti, ar Vokietija eina teisingu keliu. Nes šiandien padarytos klaidos rytoj gali sukurti dideles problemas.
Apgyvendinimas
Kas klostosi gerai?
Lig šiol dauguma pabėgėlių buvo perkelti iš laikinų prieglaudų ir šiuo metu gyvena kur kas geresnėmis sąlygomis. Net Berlyne, kur situacija visada buvo pakankamai bloga, reikalai po truputį gerėja.
Miesto integracijos procesams vadovaujanti Elke Breitenbach prieš mėnesį teigė, kad Berlyno pabėgėlių „apgailėtinoms apgyvendinimo sąlygoms“ sporto salėse „pagaliau atėjo galas“.
Ši krizė apogėjų pasiekė 2015-ųjų rugsėjį, kai 63 mokyklų sporto salės buvo paverstos laikinomis prieglaudomis, kuriose daugiau nei 10 tūkst. žmonių miegojo ant sulankstomų lovų.
Ši krizė apogėjų pasiekė 2015-ųjų rugsėjį, kai 63 mokyklų sporto salės buvo paverstos laikinomis prieglaudomis, kuriose daugiau nei 10 tūkst. žmonių miegojo ant sulankstomų lovų.
Tačiau 13400 žmonių Vokietijos sostinėje vis dar laukia, kuomet pagaliau galės palikti laikinus nakvynės namus. Vokietijos pareigūnų teigimu, maždaug 2100 iš jų gyvena „netinkamomis“ sąlygomis: pabėgėliai beveik neturi privatumo, jie yra apsistoję didžiulėse salėse, kurias dalina tik laikinos pertvaros.
Tiesa, daugumoje kitų žemių situacija geresnė. „Spiegel“ atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad tuščiuose prekybos centruose ar kitose laikinose prieglaudose gyvenančių pabėgėlių skaičius kur kas mažesnis: Hamburge jų – 600, Šiaurės Reine-Vestfalijoje – 1600.
Šiandien atvykstantys į Vokietiją džiaugiasi geresnėmis sąlygomis nei jų pirmtakai, šalį pasiekę 2015-aisiais. Pabėgėlių krizės metu buvo pradėta statyti daugybė būstų, kuriems keliami aukštesni reikalavimai. Tiesa, dalis šių pastatų šiandien tušti.
Vidaus reikalų ministerijos atstovas teigė: „Norime būti tikri, kad vėl išaugus pabėgėlių srautui, galėtume reaguoti nedelsdami.“ Niekas nebenori būti užkluptas taip, kaip įvyko 2015 metų gruodį. Tuomet Vokietija įgijo naudingos patirties, todėl dabar dauguma regionų būtų kur kas geriau pasiruošę.
Kas klostosi ne taip gerai?
Metų metus daugumoje Vokietijos miestų būsto rinkoje buvo jaučiamas pasiūlos trūkumas. Šiuo metu vien Berlyne trūksta 130 tūkst. nedidelių butų už prieinamą kainą tiems, kurie gauna nedideles pajamas. Į šį skaičių neįeina butų ieškančios pabėgėlių šeimos.
Savaime aišku, kad jų šansai varžantis dėl būsto už prieinamą kainą yra gerokai mažesni. Užsieniečiai susiduria ne tik su biurokratiniais sunkumais, bet ir išankstiniu nusistatymu.
Skaičiuojama, kad apie 30 tūkst. naujai atvykusių berlyniečių dalinasi būstu su kitais, tačiau mielai persikeltų į nuosavą būstą. Gyventi vokiečių kaimynystėje būtų reikšmingas žingsnis jų integracijos procese. Vis dėlto nežinoma, kiek pabėgėlių visoje šalyje ieško privačių būstų.
Savaime aišku, kad jų šansai varžantis dėl būsto už prieinamą kainą yra gerokai mažesni. Užsieniečiai susiduria ne tik su biurokratiniais sunkumais, bet ir išankstiniu nusistatymu.
Berlyno Integracijos ir migracijos tyrimų instituto (BIM) duomenimis, daugybė būstų savininkų nerimauja, kad pabėgėliams gali būti sudėtinga suprasti gyvenimo Vokietijos butuose taisykles, pavyzdžiui, šiukšlių rūšiavimą ar tylos laikymąsi sekmadieniais.
BIM atstovai teigia, kad įgyvendinti socialinių būstų projektus trunka pernelyg ilgai, o privačios iniciatyvos taip pat „pasiekė ribas“. Pavyzdžiui, virtuali platforma „Refugees Welcome“ padeda atvykėliams susirasti kambarius butuose, kuriuose gyvena keletas žmonių. Ši idėja – puiki, tačiau ne visada efektyvi. Didelė dalis į Vokietiją atvykusių pabėgėlių yra jauni vyrai, kurie nebūtinai atitinka kambariokų ieškančių gyventojų reikalavimus.
Vokiečių kalbos mokymasis
Kas klostosi gerai?
2015-2016 metais Vokietijoje buvo įgyvendinta apie 15 tūkst. projektų, kurių dauguma skirti padėti pabėgėliams išmokti vokiečių kalbos. Pavyzdžiui, kursus veda savanoriai, vykdomos mentorystės programos, vietiniai susitinka su pabėgėliais, kad šie galėtų pasipraktikuoti kalbėti vokiškai.
Federalinis migracijos ir pabėgėlių biuras (BAMF), padedamas suaugusiųjų mokymo centrų, visoje šalyje siūlo integracinius kursus. Čia atvykėliai mokomi kalbos ir civilinės teisės.
Federalinis migracijos ir pabėgėlių biuras (BAMF), padedamas suaugusiųjų mokymo centrų, visoje šalyje siūlo integracinius kursus. Čia atvykėliai mokomi kalbos ir civilinės teisės.
Turintiems pabėgėlio statusą, Vokietijos valdžia padengia visas išlaidas.
Programa siūlo 600 valandų trukmės vokiečių kalbos ir 100 valandų trukmės vokiečių vertybių, šalies istorijos ir konstitucijos kursus. Juos pabaigę ir testus išlaikę pabėgėliai turėtų puikiai orientuotis kasdieniame gyvenime ir suvokti esmines vokiečių vertybes. BAMF teigimu, praeitais metais tokius kursus lankyti pradėjo 317 tūkst. migrantų.
Kas klostosi ne taip gerai?
Nors BAMF padidino vokiečių kalbos pamokų skaičių, dėl vietų jose pabėgėliams reikia pakovoti su kitais užsieniečiais, įskaitant ES šalių piliečius.
Pavyzdžiui, afganai turi vis mažiau šansų gauti leidimą pasilikti Vokietijoje – oficialų pabėgėlio statusą gaunančių afganų skaičius sumažėjo 50 proc., jiems neteikiama pirmenybė integracijos klausimais.
Tai sukelia daug problemų, kadangi afganai – antra didžiausia prieglobsčio prašytojų grupė Vokietijoje. Jiems dažnai reikia papildomos paramos, kadangi neraštingumo lygis Afganistane siekia 70 proc.
Afganai negali pradėti integracinių kursų tol, kol jų prašymas dėl prieglobsčio suteikimo nebuvo patvirtintas. BAMF kartais tai padaryti užtrunka keletą metų.
Tai sukelia daug problemų, kadangi afganai – antra didžiausia prieglobsčio prašytojų grupė Vokietijoje. Jiems dažnai reikia papildomos paramos, kadangi neraštingumo lygis Afganistane siekia 70 proc.
Berlyne įsikūrusios kalbų mokyklos „Lernwege“ vadovė Gabriele Kohler žino, kaip sunku tiems pabėgėliams, kuriems pirmiausia reikia išmokti skaityti ir rašyti. Šiuo metu jos mokykla siūlo dvejus įprastus vokiečių kalbos ir trejus raštingumo kursus: „Tam, kad jie pradėtų rašyti paprasčiausius žodžius, prireikia maždaug trijų mėnesių.“
Įsidarbinimas
Kas klostosi gerai?
Iš 2015-aisiais į šalį atvykusių 15-64 metų amžiaus pabėgėlių, 10 proc. antrojoje 2016-ųjų pusėje jau buvo įsidarbinę. Nors skaičiai neatrodo įspūdingi, negalima užmiršti, kad dauguma pabėgėlių pirmiausia turi išmokti kalbėti vokiškai ar įgauti darbui reikalingų įgūdžių.
Įdarbinimo tyrimų institutas (IAB) tikisi, kad po penkerių metų kas penktas pabėgėlis turės darbą.
Tačiau prognozės 2017-iesiems ir vėlesniam laikotarpiui šiek tiek optimistiškesnės. Įdarbinimo tyrimų institutas (IAB) tikisi, kad po penkerių metų kas penktas pabėgėlis turės darbą. Įskaitant apmokamas praktikas ir mažai apmokamus darbus nepilną darbo dieną.
Tokio optimizmo priežastis – reprezentatyvios apklausos rezultatai. Apklausus 4800 pabėgėlių, paaiškėjo, kad iš atvykusiųjų 2014-aisiais darbą rado 22 proc. Tarp atvykusiųjų 2013-aisiais įsidarbinti spėjo 31 proc. pabėgėlių.
Norint išlaikyti tokią pozityvią kryptį, buvo pradėta daugybė iniciatyvų. 2016-aisiais Vokietijos komercijos ir pramonės rūmai (DIHK) į pabėgėlių įdarbinimui skirtus projektus investavo 20 mln. eurų, šiemet planuojama skirti dar 15 mln. eurų.
Kas klostosi ne taip gerai?
Vokietijos verslo lyderiai skundžiasi, kad šalies valdžia nepalengvino pabėgėlių įdarbinimo sąlygų. Prašymai suteikti prieglobsti per ilgai apdorojami, kalbos kursų paprastai tenka laukti, kompanijos susiduria su nereikalinga biurokratija.
Be to, daug kompanijų vengia samdyti jaunus migrantus iš Afganistano ar Albanijos, kadangi jų deportacijos atveju tai būtų investicijų švaistymas.
Iliuzijos bliūkšta ir kalbant apie kvalifikuotų darbuotojų trūkumą Vokietijoje. Konsultacijų firmos „Ernst & Young“ teigimu, 78 proc. Vokietijos įmonių skundžiasi negalinčios rasti kvalifikuoto personalo. Viltys, kad trūkumą užpildys specialistai iš Sirijos, neišsipildė.
IAB duomenimis, tik 58 proc. aštuoniolikmečių ir vyresnių pabėgėlių turi vidurinės mokyklos baigimo atestatą. Tačiau net ir kvalifikuoti pabėgėliai nebūtinai lengvai randa darbą, atitinkantį jų išsilavinimą ir įgūdžius. Kartais keliami tokie specifiniai reikalavimai, kad įsidarbinti tampa sunku net inžinieriams.
Kartais keliami tokie specifiniai reikalavimai, kad įsidarbinti tampa sunku net inžinieriams.
Gyvas to pavyzdys – 35 metų pabėgėlis iš Sirijos Naelas Sammanas. Prieš tėvynėje prasidedant pilietiniams karui, jis studijavo elektros inžineriją.
2014 metais atvykus į Vokietiją, jo šeima turėjo pakankamai lėšų jo studijoms privačiame universitete, kuriame jis įgijo verslo administravimo magistro laipsnį. Nors studijuojant N.Sammanui buvo suteikta studento viza, šiuo metu jis turi pabėgėlio statusą ir ieško darbo.
„Maniau, kad čia reikia tokių žmonių kaip aš“, – sakė N.Sammanas. Pastaruosius dvejus metus jis išsiuntė daugybę paraiškų į tokias įmones kaip „BASF“, „Bayer“ ir „ThyssenKrupp“. Tačiau dažniausiai sulaukia atsakymų, raginančių bandyti toliau.
N.Sammanas sako: „Man labai pikta. Jaučiu, kad esu vėl diskriminuojamas“. Jis mano, kad darbo paieškose turintiems arabiškus vardus sekasi gerokai sunkiau. Taip pat jaunas vyras svarsto, kad daug kompanijų nesamdo pabėgėlių dėl su įdarbinimu susijusios biurokratijos.
Mokyklos
Kas klostosi gerai?
Padėti tūkstančiams nepilnamečių migrantų sėkmingai baigti mokyklą ir gauti atestatą – sudėtinga užduotis. Tačiau dauguma Vokietijos žemių sugebėjo rasti pakankamai mokytojų darbui paruošiamosiose klasėse, kuriose vaikai, prieš lankydami įprastas pamokas, mokosi vokiečių kalbos.
Pavyzdžiui, Badene-Viurtemberge papildomai pasamdyti 1160 mokytojų, Hesene – 2000, Šiaurės Reine-Vestfalijoje – 1200. Dažnai įdarbinami ir specialaus išsilavinimo neturintys asmenys, kadangi neužtenka kvalifikuotų pedagogų.
Brėmeno imigrantų rajone Tenevere, 95 proc. mokinių ateina iš imigrantų šeimų.
Daugelyje didžiųjų Vokietijos miestų mokyklų, vaikų iš migrantų šeimų skaičius ir taip buvo didelis. Vadinasi, išaugęs migrantų srautas nesukėlė problemų. Brėmeno imigrantų rajone Tenevere, 95 proc. mokinių ateina iš imigrantų šeimų.
Vietinė mokykla turi 30-ies metų vaikų integracijos patirtį, čia paruošiamieji kalbos kursai siūlomi jau nuo 2002-ųjų. Direktorė Isolde Mork teigė: „Pabėgėlių vaikai mums nėra problema. Jie tėra papildomas pogrupis mūsų itin įvairioje studentų bendruomenėje. Be to, kol kas visi jie pakankamai šauniai įsikūrė.“
Kas nesiklosto taip gerai?
Daugybė vaikų, vis dar gyvenančių laikinose prieglaudose ar pabėgėlių registracijos centruose, turi ilgai laukti, kol galės pradėti lankyti valstybines mokyklas.
Kai kuriose žemėse lankyti mokyklą privaloma tik tų šeimų atžaloms, kurios iš laikinų prieglaudų persikėlė į ilgesniam laikui suteiktus būstus. Remiantis prieglobsčio įstatymais, pabėgėliai registracijos centruose ilgiausiai gali būti šešis mėnesius, tačiau kartais pasiliekama ir ilgesniam laikotarpiui.
Anot UNICEF tyrimo, kurio metu buvo apklausta beveik pusė registracijos centrų personalo, 20 proc. jų teigė, kad čia vaikams neprieinamas joks švietimas.
Kaip tai buvo padaryta?
2015-aisiais kanclerė Angela Merkel pasakė savo garsiąją frazę „galime tai padaryti!“. Šis sakinys turėjo nuslopinti vokiečių baimes. Praėjus pusantrų metų po 2015-ųjų pabėgėlių krizės, situacija ties Vokietijos sienomis susinormalizavo. Sausio – kovo mėnesiais BAMF registravo tik 55 tūkst. naujų prašymų suteikti prieglobstį. Tuo pačiu laikotarpiu 2016-aisiais prašymų skaičius siekė 175 tūkst.
Toks prašymų sumažėjimas leido valdžios pareigūnams atsikvėpti ir daugiau dėmesio skirti būstui, darbui ir vokiečių kalbos pamokoms. Tačiau kol kas neaišku, kiek iš tiesų galima atsipalaiduoti, kadangi duomenys iš 16 Vokietijos žemių ir 11 tūkst. savivaldybių nėra labai tikslūs.
Vokietijoje nėra žinoma, kiek pabėgėlių praeitais metais paliko šalį ir grįžo namo.
Vokietijoje nėra žinoma, kiek pabėgėlių praeitais metais paliko šalį ir grįžo namo.
Pateikiama tik deportacijos statistika: iš Vokietijos buvo priversti išvykti 25 tūkst. žmonių. Daug daugiau namo iškeliavo savanoriškai, dar kai kurie paskatinti Vokietijos finansinės paramos, tačiau nėra patikimų duomenų, atskleidžiančių tikrąjį išvykusiųjų skaičių. Manoma, kad savanoriškai palikusių Vokietiją gali būti mažiausiai 80 tūkst.
Statistikos duomenis palyginti sudėtinga, kadangi kiekviena žemė juos renka skirtingai. Situacija tampa dar sudėtingesnė kalbant apie švietimą. Kiek vaikų Vokietijoje gyvena pabėgėlių registracijos centruose ir nelanko mokyklos? Kiek jų pradėjo lankyti įprastas pamokas kartu su vokiečių vaikais? Kuriuose regionuose mokytojams ir socialiniams darbuotojams reikia pagalbos?
Šiuos klausimus galima atsakyti tik remiantis skaičiavimais ir individualiomis ekspertų nuomonėmis.
Šiemet Vokietijos vyriausybė planuoja pabėgėlių apgyvendinimui, išlaikymui ir integracijai skirti dar 14 mlrd. eurų. Tai – labai didelė suma, todėl būtų naudinga žinoti, kaip geriausia ją išleisti.