Dešiniaisiais populistais vadinama „Alternatyva Vokietijai“ rinkiminės kampanijos metu jos oponentų paprastai būdavo nustumiama į ekstremaliai dešinį kampą, kartais – netgi tiesioginėn nacionaldemokratų partijos (NPD) kaimynystėn. Stigmatizavimas, kaip pastebėjo „Spiegel“ žurnalistas Janas Fleischhaueris, yra leistina rinkiminė strategija, naudojama ginantis nuo politinių konkurentų.
Tačiau rinkimai parodė, kad ši strategija AfD atžvilgiu nesuveikė: dviejose žemėse naujokai pasiekė dviženklio rinkėjų palaikymo, o vienoje gavo ketvirtadalį balsų. Tapo aišku, kad teks apsiprasti su šiuo nauju reiškiniu dešiniajame partijų spektre.
Pagaliau apsižiūrėta, kad pozicija į dešinę nuo krikščionių demokratų nėra tokia jau ekstremali, nes CDU pastaraisiais metais pasislinko gerokai į kairę. O dauguma AfD rinkėjų anaiptol nėra ekstremaliai dešinių pažiūrų, jiems tik darosi nebejauku gyventi pasaulyje, kuriame „per daug globalizacijos“, „per daug modernizacijos“, „per daug Europos“ ir, galiausiai, „per daug pabėgėlių“.
Be pabėgėlių temos pasiekti tokių gerų rezultatų AfD tikrai nebūtų pavykę. Partija priglaudė po savo sparnais įsibaiminusį visuomenės viduriuką ir tradicinių partijų rinkėjus, panorusius pamokyti Angelos Merkel vadovaujamą didžiąją koaliciją už jos vykdomą pabėgėlių politiką.
Politinių pabėgėlių registracijos centras
AfD sakosi norinti būti ir „liberalių“, ir „konservatyvių“, ir tiesiog „laisvų šalies piliečių“ balsas. Ji protestuoja prieš „piliečių paskelbimą neveiksniais“, prieš „diktatorišką politinių vadovų savivalę“ ir „politinį kartelį“.
„AfD pavyko prie balsavimo urnų sugrąžinti nemažą dalį politika nusivylusių piliečių ir taip prisidėti prie demokratijos stiprinimo šalyje“, – didžiavosi partijos lyderė Frauke Petry. Partijai savo balsus atidavė ir nemažas skaičius rinkėjų, anksčiau balsavusių už didžiąsias parlamentines partijas.
Šmaikščiu žurnalo „Cicero“ komentatoriaus M. Heitmanno pastebėjimu, „Alternatyva Vokietijai“ tapo politinių pabėgėlių registracijos centru: prieglobsčio čia pasiprašė visi nepatenkintieji tradicinėmis partijomis. Ir šioje vidinėje migracijoje sunku nustatyti aiškias orientacijas iš kairės į dešinę ar atvirkščiai.
Nebent galima įžvelgti skirtumų pagal Vakarų-Rytų ašį: Vakaruose – nuosaikesnė, veikiau liberali frakcija, o Rytuose – dešiniojo radikalizmo nesikratantis sparnas.
Į AfD glėbį rinkėjus stūmė politikų nenoras apie pabėgėlių krizę kalbėti realistine kalba
Politologai sutaria, kad dėl AfD sėkmės kaltos ir tradicinės partijos, ir kanclerė Angela Merkel. „Juk tai lemiamas klausimas, ar išties kanclerės teikiamas pabėgėlių krizės sprendimas neturi alternatyvų“, – pastebi politologas profesorius Jürgenas Falteris. Jo manymu, piliečius kanclerė būtų nuraminusi jau vien pripažindama, kad esama natūralios ribos, kiek pabėgėlių šalis įstengs pakelti.
O kairiųjų partijos „Die Linke“ vadovė Sahra Wagenknecht neabejoja, kad pabėgėlių integracijos finansinė našta pirmiausia slėgs vidurinįjį ir neturtingųjų sluoksnius. Kaip tik tai, politikės įsitikinimu, ir stumia rinkėjus į AfD glėbį.
Tačiau pabėgėlių tema jaudina visuomenę ir kultūrine prasme. Nemaža gyventojų dalis atmeta politikų dažnai kartojamą tezę, kad svetimybė kultūrą praturtina. Jie žiūri į svetimybę kaip į grėsmę savajai kultūrinei, religinei ir tautinei tapatybei ir nenori tapti mažuma savame krašte.
„Ar jums nebaisu, kad po keliasdešimties metų Vokietijoje gims daugiau Ahmedų nei Tomų?“ – paklausė priešrinkiminės televizijos diskusijų laidos vedėja garsaus krikščionių demokratų politiko. „Ne! Man tai visiškai nesvarbu.“ Nemaža dalis rinkėjų būtų atsakę kitaip, nors ne visi jų dėl to puolė balsuoti už AfD.
Vokiečiai mato, jog atvykėliai iš kitos kultūrinės erdvės bei vertybinės sistemos elgiasi kitaip, daugelį gąsdina, kad migrantai yra daugiausia musulmonų tikėjimo. Tą baimę kursto nemažos dalies šalyje gyvenančių musulmonų konservatizmas, užsisklendimas paralelinėse visuomenėse ar netgi radikalizavimasis. Jau nekalbant apie Europoje dažnėjančius islamistinio teroro išpuolius.
Pateikia save kaip socialinio teisingumo partiją
Partija vykusiai suliejo kultūrinį ir socialinį pabėgėlių krizės aspektus, atvirai prabildama apie socialiai silpniausiųjų konkurenciją su naujai atvykusiais. AfD stengiasi save prisitatyti kaip neturtingųjų globėją, socialinio teisingumo partiją. Todėl ją rinko ne vien darbininkai ir bedarbiai, bet ir smulkaus verslo atstovai, viduriniosios klasės dalis, bijanti smuktelti socialinėje skalėje.
Nors šalis ekonomiškai stipri, o bedarbystė palyginti nedidelė, tačiau socialinė nelygybė Vokietijoje, lyginant su kitomis šalimis, yra didžiulė. Vidutinis vokiečio biudžetas sudaro tik „trečdalį ispanų ar italų ir pusę graikų vidutinio biudžeto“, – konstatuoja Vokietijos ekonomikos instituto vadovas Marcelis Fratzscheris.
Neturtingiesiems Vokietijoje priklauso ir nemaža dalis imigrantų. Ta aplinkybė, politologo Heinricho Oberreuterio manymu, ir paaiškina, kodėl Badeno-Viurtembergo žemės parlamento rinkimuose už AfD balsavo net 34 procentai imigrantų.
Pabėgėliai jų akyse – konkurentai socialinėse dalybose. Kas sunkiai suduria galą su galu, tą turėjo erzinti politikų kalbos, esą, tokia turtinga šalis kaip Vokietija gali nesunkiai priimti milijoną ir daugiau pabėgėlių. Skurdžiai gyvenantys žino, kad diržus teks susiveržti ne politikams, o jiems.
Miglotas partijos ryšių su Rusija klausimas
„Alternatyvą Vokietijai“ šį kartą rinkosi ir nemaža dalis Rusijos vokiečių, anksčiai paprastai balsavusių už krikščionis demokratus (CDU) – iš dėkingumo juos į Vokietiją parsikvietusiam Helmutui Kohliui. Svarbiausias tokio persiorientavimo motyvas – jiems nepriimtina Angelos Merkel pabėgėlių politika.
Be to, kaip įtaria migracijos tyrinėtojas Jannis Panagiotidis, pastaraisiais metais CDU išleido Rusijos vokiečius iš akių ir mažiau jais besirūpino, kuo ir pasinaudojo AfD, iš dalies netgi vertusi savo rinkimines programas į rusų kalbą.
Vokietijos spaudoje jau ne sykį rašyta apie išskirtinius AfD ryšius su Rusija. Dar 2014 kovo mėnesį vykusiame partijos suvažiavime buvo brėžiamas Maskvai prielankus kursas. Tų pačių metų lapkritį vienas iš partijos vadovų, Alexanderis Gaulandas, buvo pasikviestas pokalbiui į Rusijos ambasadą.
Netrukus po to, remdamasis saugumo šaltiniais, dienraštis „Bild“ rašė, jog Kremlius nori daryti įtaką AfD politikai, padėdamas partijai susikurti finansinę bazę aukso pirkimais ir perpardavimais.
Vėliau tos kalbos nutilo. Po rinkimų pakalausta, kas finansavo didelių tiražų rinkiminį AfD laikraštį, partijos lyderė Frauke Petry atsakė: Nežinom, kas už to laikraščio slepiasi.“
Kitas partijos lyderis, ekonomikos profesorius Jörgas Meuthenas, paprašytas pakomentuoti krikščionio demokrato Rodericho Kiesewetterio teiginį, esą, AfD gaunanti pinigų iš su Rusija susijusių šaltinių, tokį kaltinimą pavadino „suokalbio teorijoms būdinga nesąmone“ ir „politinio priešininko diskreditacija“.
Lygiai kaip ir kaltinimą, kad AfD esanti „penktosios Rusijos kolonos“ dalis. J. Meutheno žodžiais: „Tai juokinga. Užsienio politikoje mes laikomės pusiausvyros. Mums svarbūs tiek geri transatlantiniai ryšiai, tiek ir lygiateisė patrnerystė su Rusija.“
Vis dėl to tyrimai rodo, kad tarp AfD narių bei šalininkų nuoširdžių Maskvos draugų ir Putino supratėjų tikrai netrūksta. Garsiausias jų – buvęs CDU politikas, amžiumi vyriausias AfD lyderis A. Gaulandas, atkakliai pasisakantis už sankcijų Rusijai atšaukimą.
O „Jaunosios Alternatyvos“ veikėjas, teisės studentas Markus Frohmaieris, netgi atvirai vadina save „Rusijos interesų gynėju“ ir sakosi norįs išlaisvinti Europą nuo Rusijai priešiškos JAV politikos. Tiesa, „motininė“ AfD anaiptol nėra patenkinta tokiais provokaciniais jaunojo partnerio pareiškimais, kurie kenkia partijos įvaizdžiui.
