Kariuomenė ir specialiosios policijos pajėgos saugo Serbijos sienos ruožą su Makedonija. „Ne, viskas tylu ir ramu, – sako pareigūnas. – Mes turime didesnių problemų“. Jis parodo į už kalnų esantį Kosovą, kurio nepripažįsta Serbijos vyriausybė.
Per 8 kilometrų ilgio ruožą pabėgėliai keliauja iš Makedonijos į Serbiją. Jų srautai gerokai sumažėjo, kuomet buvo uždrausta Makedonijos sieną pereiti piliečiams ne iš Irako, Sirijos ar Afganistano. „Tai turbūt paskutinis ilgas jų kelias pėsčiomis“, – sako Marta Behrendt, viena iš virš šimto tarptautinių savanorių, atvykusių pagelbėti pabėgėliams.
Piečiausioje Serbijos dalyje esantis Preševas yra iš trijų pusių apsuptas Makedonijos ir Kosovo. Viename iš skurdžiausių šalies regionų pabėgėlius pasitinka mečečių minaretai – virš 90 proc. šio regiono žmonių yra musulmonai albanai.
„Pagalba pabėgėliams tapo mada, iš pradžių niekas nenorėjo padėti, – nusijuokia Abdula Ahmedi, dirbantis vienoje Serbijos nevalstybinėje organizacijoje. – Dabar vietiniai žmonės ir verslai konkuruoja, kas skirs daugiau pagalbos.“
„Kai kurie Preševo žmonės pyksta, nes mes čia turime mėsos, žuvies ir panašiai“, – sako savanoris, dirbantis Raudonojo Kryžiaus tarpiniame poste, kur pabėgėliai gali sušilti ir pavalgyti. Tuo metu netoliese albanas renka palei kelią išmestus vaisius, kuriais šeria karves.
Arabų šalyse retai kur rūšiuojamos šiukšlės – jų kupstai palei kojas patvirtina šį per Egėjo jūrą atkeliavusį faktą. Tačiau arabų ir persų kultūroje galioja griežtas mandagumo etiketas.
„Jie nenori atsisakyti jiems savanorių siūlomo maisto, nors gal ir nesugebės tiek suvalgyti. Paskui ir matome nuotraukas su išmestomis duonos riekėmis nacionalistiniuose laikraščiuose“, – sako savanorė M.Behrendt.
Dalis serbų ir albanų nepraleidžia progos pasipelnyti iš pervargusių šeimų – nelegalūs taksistai kursuoja nuo sienos ruožo iki miesto, kur laukia traukiniai ir autobusai į Kroatiją, ar patys veža iki šios sienos už daugiau nei 600 eurų.
„Aš ne manau, o žinau, kad jie moka policijai už šia prieigą“, – sako taksistas Draganas. „Kodėl autobusai tiesiog nepasitinka jų prie sienos?“ – prideda savanorė Kristina iš Šveicarijos.
Kiekvienas sutiktas pabėgėlis nori dirbti. Tačiau jų Europoje laukia ne tik darbo vietos, bet ir kylanti ksenofobijos ir baimės banga. Tačiau pabėgėliai kol kas apie tai negalvoja – jiems svarbiausia pasiekti kelionės tikslą.
„Kitą kartą susitiksime Vokietijoje, Inshallah, – sako Azmaras iš Afganistano. – Esame visi pavargę ir sušalę, ėjome pėsčiomis 3 valandas.“
„Mes turime pinigų, bet mes neturime saugumo“, – sako mergina iš Afganistano, paklausta, ką mano apie kylantį neracionalų pyktį Europoje, jog pabėgėliams su išmaniaisiais telefonais nereikia pagalbos.
„Situacija labai sunki. Dirbau Bagdado vandens ministerijoje ir išgyvenau dvi savižudžių atakas – nuo vieno sprogimo oru skridau bent 2 metrus“, – sako irakietis Yusefas Zuvaitas, tempdamasis savo sūnų Ali už rankos, kol jo žmona sunkiais žingsniais kyla į kalną.
„Aš esu jazidis (religinė mažuma, kurią įslamistai įnirtingai naikina Irake ir Sirijoje), – tęsia Yusefas. – Buvo labai pavojinga. Mūsų ministerijoje nieko neliko – visi pabėgo.“
„Jie turi pinigų, mes – ne. Mes turime pasus, o jie – ne“, – žiūrėdamas į pabėgėlius taria savanoris Haris, Vokietijos bosnis, kurio šeima pabėgo nuo 90-ųjų metų karo. Marta, taip pat Vokietijos bosnė, prideda: „Aš šiuos žmones labai puikiai suprantu, mes išgyvenome tą patį“.