Europos gyventojai sunerimę stebi Vokietijos politiką, pasigesdami platesnio žvilgsnio į migracijos procesus bei galimas jų pasekmes. Konstatuoti, jog tai, kas dabar vyksta, yra globalizacijos šalutinis poveikis – nepakanka.
Būtina veikti atsižvelgiant į susidariusią situaciją, o ne vadovaujantis iliuziniais principais. Apie tai vis dažniau prabyla ir vokiečių intelektualai. Dalis jų kritiškai vertina kanclerės Angelos Merkel „atvirų durų“ politiką. Kitaip nei kanclerė jie interpretuoja ir ES šalių solidarumo klausimą.
Dosnioji Vokietija nori ir kitų ES šalių pagalbos
Reaguodama į Bavarijos premjero Horsto Seehoferio (CSU) paskelbtą ultimatumą iki Visų šventųjų dienos imtis priemonių ir radikaliai keisti pabėgėlių politikos kursą, kanclerė ramiai pasiteisino: „Čia juk ne iš čiaupo bėgantis vanduo, negali jo vienu ypu užsukti.“
Tokio stebuklo iš kanclerės niekas ir nesitiki. Milžiniško migracijos spaudimo nebeatlaikantys šalies politikai laukia iš jos dviejų dalykų: kad būtų vėl saugomos valstybės sienos ir kad ji pasiųstų aiškų signalą pabėgėliams: „Mes negalim priimti visų norinčiųjų“.
Tačiau kanclerei, matyt, labai sunku prisipažinti, kad ištardama „Mes pajėgsim“, ji klydo. Todėl dabar viltingai žvelgia į kitas ES šalis, ragindama jas būti solidarias. Vokietijos kanclerės poziciją palaiko ir ES vadovai, solidarizuotis neskubantiems jie primena apie galimas finansines nuobaudas.
Europarlamentaras, vokiečių laisvųjų liberalų grupės vadovas grafas Alexanderis Lambsdorfas „šalis gavėjas“ perspėjo elgtis solidariai ir dalintis ne tik Europos pinigus, bet ir sunkumus, šiuo atveju – priimti šalių ministrų taryboje susitartą pabėgėlių kiekį. Priešingu atveju jas būtų galima apskųsti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui, o tuomet jų lauktų nemenkos baudos.
A.Merkel, matyt, labai sunku prisipažinti, kad ištardama „Mes pajėgsim“, ji klydo. Todėl dabar viltingai žvelgia į kitas ES šalis, ragindama jas būti solidarias.
Finansinį spaudimą daryti „šalims egoistėms“ antradienį žadėjo ir Eurogrupės vadovas, Olandijos finansų ministras Jeroenas Dijsselbloemas. Kaip praneša olandų žinių agentūra ANP, Dijsselbloemo manymu, tokios šalys kaip antai Lenkija kasmet gauna iš ES milijardinę paramą, todėl iš jų būtų galima pagrįstai laukti atsakomosios paslaugos.
„Priešingu atveju galbūt turėtume tą dalį ES biudžeto, kuris per fondus teka į, tarkime, Lenkiją, Čekiją ar Vengriją, panaudoti pabėgėlių finansavimui Turkijoje.“
Vokietijos kanclerė A. Merkel ir toliau laikosi savo principinės pozicijos, kad nei pabėgėlių skaičiui, nei žmogiškumui limito negali būti: „Su kiekvienu atvykusiu į Europą turi būti elgiamasi kaip su žmogumi! Pagrindinių teisių chartiją sukūrėme ne tam, kad galėtume su svetimšaliais elgtis nežmogiškai“, – sakė ji Madride vykusiame ES liaudies partijos suvažiavime.
Vokietijos kanclerei antrina Europos Sąjungai pirmininkaujančio Liuksemburgo užsienio reikalų ministras Jeanas Asselbornas. Jis ragina europiečius laikytis europinių vertybių ir išvien spręsti pabėgėlių problemą. „Mes įstengsime ją įšspręsti. Mes privalome tai padaryti“, – įtaigavo J.Asselbornas interviu Vokietijos televizjos kanalui ZDF.
Tačiau, kaip rodo naujausios apklausos, atotrūkis tarp politinio elito ir gyventojų vis didėja. Kas antras Vokietijos gyventojas mano, jog politikai prarado realybės jausmą. O septynių iš dešimties apklaustųjų manymu dėl šalį užgriuvusių problemų iš dalies kalta pati Vokietija, itin patraukliomis prieglobsčio teikimo sąlygomis tik sustiprinanti migrantų srautus.
Politika negali vadovautis iliuziniais principais
Akivaizdų atitrūkimą nuo realybės šalies vadovams diagnozavo ir ne vienas vokiečių intelektualas. „Politika prasideda tikrovės stebėjimu!“ – atrodo, kad šis Vokietijoje taip dažnai cituojamas žymaus socialdemokrato Kurto Schumacherio (1895-1952 m.) teiginys praktikoje nebeveikia, nes prie valstybės vairo stovintieji veikiau linkę vadovautis abstrakčiais humanizmo principais.
Tačiau neįmanoma pasitikėti tokia, gyvenimo konkretybės matyti nenorinčia, save pervertinančia politika, – aiškina politikos teorijos ir filosofijos profesorius, buvęs Vokietijos kultūros ministras, socialdemokratas Julianas Nida-Rümelinas.
Pasak filosofo, kairieji liberalai ir žalieji visada buvo už atviras sienas, nesusimąstydami, ką tai konkrečiai reiškia. Juk tų sienų ribose esanti tvarka sužlugtų, o valstybei taptų nebepakeliama socialinio aprūpinimo našta, jei, tarkime, į Vokietiją neribojami suplūstų Indijos gyventojai.
Bet ir dabar, turint omeny 15 milijonų pabėgėlių Artimuosiuose Rytuose, siųsti atvirų sienų signalą – itin pavojinga. Nebegalima eiti saviapgaulės keliu. „Ir šioje diskusijoje svarbu nebe tai, kas liberalu ar neliberalu, kas kairė ar dešinė, o kas protinga ar neprotinga“, – sakė J.Nida-Rümelinas.
Mokslininkas pripažįsta, jog esama gilios moralinės dilemos, kurią diskutuoja ir filosofai. Tarkime, australų filosofas ir etikas Peteris Singeris aiškina, kad žmogus esąs įpareigotas padėti tol, kol pagalba ją gaunančiajam teikia daugiau naudos, nei duodančiajam – žalos. Taip žiūrėdami, turėtume atiduoti didžiąją dalį savo gerovės ir turtų tiems, kuriems pagalba reikalinga, – kol patys nuskursim.
J.Nida-Rümelinui tokia ekstremalaus humaniškumo nuostata nepriimtina. Jis primena, jog šalies elitas turi būti įsipareigojęs ir savai visuomenei, savo vaikams ir seniems tėvams, visiems piliečiams, su kuriais drauge gyvena pačių susikurtose struktūrose. Ir kurių sugriauti jie neturi teisės.
Tai yra lygiai tas pats, kuo Vokietija kaltino Graikiją: iš pradžių prisiskolinti, o paskui laukti, kad tos skolos būtų padalintos visiems po lygiai.
ES šalių solidarumo klausimu mokslininkas taip pat pasirodė esąs skeptikas. Jo manymu, šalys turi teisę skirtingai žiūrėti į imigraciją. Ir jei valstybė nusprendžia įsileisti tik nedidelį skaičių imigrantų, tai yra lygiai taip pat teisėta, kaip ir priešingas Vokietijos sprendimas.
„Tai Vokietijos reikalas, jei ji, patyrusi 12 metų nacionalsocialistinės diktatūros ir sukėlusi tautų žudynes, į savo įstatymus įtraukė individualaus ir skaičiumi neribojamo politinio prieglobsčio teisę.
Ir jei kanclerė nusprendžia atidaryti sienas bei atšaukti Dublino tvarką, tai ji negali laukti, kad to sprendimo pasekmes sušvelnintų kitos šalys, pagal kvotas pasiskirstydamos milijoną migrantų. To negalima reikalauti ir žinant, kad Didžiosios Britanijos bei Prancūzijos politiniai elitai patyliukais šaiposi iš Vokietijos naivumo, sakydami, jog tai yra lygiai tas pats, kuo Vokietija kaltino Graikiją: iš pradžių prisiskolinti, o paskui laukti, kad tos skolos būtų padalintos visiems po lygiai.“
Kliūva vokiečių moralinis pasipūtimas
Panašios nuomonės dėl Vokietijos lūkesčių kitų ES valstybių atžvilgiu laikosi ir vienas garsiausių Vokietijos istorikų, keturtomės „Vakarų istorijos“ autorius Heinrichas Augustas Winkleris.
Jis atkreipia dėmesį, kad tik keletas šalių pasaulyje turi tokią plačią, konstitucijos garantuotą individualią teisę į politinį prieglobstį. Ji radosi iš šalies istorinės patirties, kai nacionalsocialistinės diktatūros metais didelis skaičius vokiečių buvo priversti emigruoti.
Tačiau būtų nerealistiška laukti, kad kitos ES šalys, neturinčios tokios išplėtotos politinio prieglobsčio teisės, sektų vokiečių vykdoma pabėgėlių priėmimo praktika. Lygiai kaip jų neįtikintų ir argumentas, kad, esą, priimti politinio prieglobsčio ieškotojus ar kitus migrantus yra naudinga demografiniais sumetimais, kaip kad aiškinama sparčiai senstančioje Vokietijoje.
Neleistinu istorikas laiko ir kairuolišką Vokietijos nacionalinį didžiavimąsi savo kilnia humaniška laikysena.
„Negi Vokietija ateityje turėtų jaustis esanti moralinė Europos vadovė ir vertybes reprezentuojanti galybė, turinti teisę nurodinėti kitoms tautoms, ką jos turi daryti, kad ir jos būtų laikomos „geromis“? Negi vokiečių kilnus būdas dabar turėtų pataisyti jei ne visą pasaulį, tai bent Europą?“ – retoriškai klausia H.A.Winkleris, perfrazuodamas garsiuosius žodžius iš XIX a. poeto Emanuelio Geibelio eilėraščio apie „Vokietijos pašaukimą“: „Und es mag am deutschen Wesen / einmal noch die Welt genesen“ (Ir lai vokiečių būdas / sykį pataisys pasaulį).
Istorikas taip pat perspėjo, kad saviapgaule grindžiama dabartinė vokiečių pabėgėlių politika turės dramatiškų pasekmių: „Vadovaudamiesi mūsų politinio prieglobsčio, formuluojamo kaip individuali pamatinė žmogaus teisė, samprata, mes pažadame daugiau, nei įstengsime tesėti.“
Kanclerės siunčiama žinia labai aiški: „Pilietinio karo pabėgėliams iš Sirijos prieglobstis garantuojamas.“ „Tačiau juk priėmimas ir gebėjimas integruoti nėra beribiai, – aiškina H.A.Winkleris. – Tokiais negarbingais pažadais mes žadiname pabėgėlių iliuzijas, kurias vėliau neišvengiamai nuvilsim.“
„Mes negalim priimti visų sirų“, – nedviprasmiškai konstatavo istorikas ir sulaužydamas tabu siūlė keisti konstitucijos įtvirtintą politinio prieglobsčio įstatymą, pridedant prierašą: „teikti politinį prieglobstį, atsižvelgiant į šalies pajėgumą.“ Tik tokiu būdu valstybės vadovai liausis apgaudinėję save ir kitus.
Negalima suplakti pabėgėlių su imigrantais
Tai, kas dabar vyksta, sociologijos profsorius Werneris Patzeltas vadina nekontroliuojama imigracija prisidengus pabėgėlių prieglobsčio įstatymu. Jis apgailestauja, kad valstybė šią savavališką imigraciją tik pasyviai stebi, ir perspėja, kad tokia padėtis neišvengiamai sukels piliečių nepasitenkinimą, ką, beje, jau patvirtina daugiatūkstantinės demonstracijos.
Diskusijoje dėl pabėgėlių sociologas įžvelgia pavojingą atotrūkį tarp elitų diskurso ir gyventojų nuomonės. Jo teigimu, didžioji dalis paprastų žmonių, ateityje turėsiančių neišvengiamai konkuruoti su atvykėliais dėl darbo, butų ir socialinio aprūpinimo, laukia iš politikų kurso keitimo. O nesulaukdami gręžiasi į partijas bei politinius judėjimus, esančius į dešinę nuo krikščionių demokratų.
Ir ne tiek dėl to, kad jais labiau pasitikėtų, o veikiau jau vildamiesi tokiu būdu atvesti krikščionis demokratus, o vėliau galbūt ir socialdemokratus į protą.
Sociologas W.Patzeltas, panašiai kaip ir filosofas J.Nida-Rümelinas bei istorikas H.A.Winkleris, reikalauja iš politikų blaivaus žvilgsnio į susidariusią padėtį ir migracijos politikos, pagrįstos realybės stebėjimu: „Karai ir pilietiniai karai netoli nuo Europos taip greitai nesibaigs. O ir Afrikoje ne taip greitai rasis geros, į visuomenės bendrabūvį orientuotos valdžios sistemos. Vadinasi, pinigų kelionei sukrapšyti gebantys afrikiečiai tėvai ir toliau siųs savo atžalas pavojingon kelionėn į Europą. Juk ten jų, o paskui – ir pavymui atvyksiančių šeimų laukia geresnis gyvenimas. Bet tik tol, kol Europos reikalai bus geri.“
