Jau 20 metų galiojančios vadinamosios Dublino taisyklės nustato valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, ir užkerta kelią migrantams dėl to kreiptis keliose šalyse. Europą užplūdus pabėgėliams iš Sirijos, Afganistano, Irako ir kitų valstybių, tapo akivaizdu, kad šis reguliavimas neveiksmingas. Mat didžioji dalis jų, atplaukę Viduržemio jūra, pirmiausia išlipa Graikijoje ir Italijoje, bet vėliau stengiasi pasiekti Vokietiją ar Švediją. Teoriškai visi prieglobsčio prašytojai, pradėję judėti po ES, turi būti grąžinti į juos įregistravusias šalis. Italija ir Graikija, nenorėdamos prisiimti didžiulės naštos, neskuba registruoti atvykėlių.
„Jau prieš krizę Dublino reguliavimas neveikė. Net anksčiau už 2015 metus vos 3 proc. prieglobsčio prašytojų buvo perkeliami (atgal į pirmiausia pasiektas Europos šalis – red. past.). Sistema buvo mirusi, o dabar ji mirusi kaip akmuo“, – Europarlamento (EP) surengtame seminare apie vienos prieglobsčio sistemos Bendrijoje sukūrimą kalbėjo europarlamentarė švedė Cecilia Wikström.
Politikei iš Liberalų ir demokratų aljanso Europai (ALDE) buvo pavesta parengti pranešimą, kaip galima reformuoti dabartinę prieglobsčio sistemą. Savo siūlymus dar pernai pateikė Europos Komisija (EK).
Birželio pabaigoje vyksiančiame ES viršūnių susitikime neabejotinai bus kalbama apie migraciją. Ši tema greičiausiai dominuos per 2019 metais vyksiančių EP rinkimų kampaniją. Kad ji itin opi, jau parodė pastaraisiais metais vykę nacionaliniai rinkimai ir referendumai kai kuriose šalyse.
Švedijoje integracija užtrunka 9 metus
Briuselio užpernai rudenį palaiminta 160 tūkst. žmonių perkėlimo iš Italijos ir Graikijos sistema, anot C.Wikström, buvo didelė nesėkmė, nes galiausiai atsakomybę už perkeltuosius turi prisiimti tokios valstybės, kaip Vokietija ar Švedija.
„Eurostat“ duomenimis, 2015 metais pirmą kartą pateiktų prieglobsčio prašymų ES buvo užregistruota 1,26 mln., pernai – dar 1,2 mln. Pirmą kartą prieglobsčio Vokietijoje paprašiusių žmonių padaugėjo nuo 442 tūkst. iki 722 tūkst. Graikijoje ir Italijoje augimas sudarė po 30 tūkst. Kroatijoje pirmą kartą paprašiusiųjų prieglobsčio padaugėjo net 15 kartų, Slovėnijoje – penkis kartus, Graikijoje – keturis kartus. Austrijoje, Nyderlanduose, Slovakijoje, Belgijoje, Danijoje, Suomijoje, Vengrijoje ir Švedijoje tokių prašymų sumažėjo daugiau nei perpus.
Anot pranešėjos, reikėtų taip pakeisti taisykles, kad valstybės narės dalytųsi atsakomybe už prieglobsčio prašytojus; kad tie, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, ją gautų kur kas greičiau, o negalintieji pretenduoti į prieglobstį būtų oriai grąžinti į savo šalis; kad prieglobsčio prašytojai būtų užregistruoti vos pasiekę ES.
C.Wikström pripažino, jog kai kurioms šalims gali būti nelengva laiku įvykdyti numatytas kvotas. „Sunku per naktį įgyvendinti kvotą nuo 0 iki 100 proc. Žmonės nepripratę prie kitų tautybių. Todėl pasiūliau pereinamąjį 5 metų periodą. Kad būtų įgyvendinta nuo 0 iki 20 proc. kvotos pirmais metais, kiti 20 proc. – antrais metais ir taip toliau. Tai būtų suprantama šalims, kurios mažiau patyrusios priimant žmones iš kitų šalių.“
Jau 20 metų galiojančios vadinamosios Dublino taisyklės nustato valstybę, atsakingą už prieglobsčio prašymų nagrinėjimą, ir užkerta kelią migrantams dėl to kreiptis keliose šalyse.
Net nemažai patirties su imigrantais turinčioje Švedijoje imigrantų integracija nesanti paprasta. Anksčiau esą prireikdavo vidutiniškai 7 metų, kol atvykėlis įsitvirtindavo – pramokdavo kalbą, rasdavo darbą, pradėdavo mokėtis mokesčius ir galėdavo save išlaikyti, dabar šis laikas išsitęsė iki 9 metų.
EK yra pasiūliusi leisti šalims nedalyvauti pabėgėlių perkėlimo mechanizme, bet už tai taikyti finansines sankcijas, pavyzdžiui, po 250 tūkst. eurų už neperkeltą žmogų.
Italė Laura Ferrara iš EP Laisvės ir tiesioginės demokratijos Europos frakcijos (EFDD) seminare pasiūlė kitokią sankcijų formą – apriboti paramą iš struktūrinių fondų. Esą mokėti baudas už kiekvieną žmogų nebūtų korektiška. Jos žodžiais, būtų galima apriboti paramą iš struktūrinių fondų.
Ir vienos, ir kitos sankcijos gerokai kirstų per Lietuvos biudžetą. Akivaizdu, kad iki termino pabaigos – šio rudens – įsipareigojimą priimti 1105 pabėgėlius mums vargu ar pavyks įgyvendinti. 2014–2020 metams iš Europos struktūrinių ir investicijų fondų (ESIF) esame užsitikrinę 8,39 mlrd. eurų paramą.
Siūlo leisti pabėgėliams rinktis šalis
Vienas iš labiausiai diskutuojamų klausimų – šeimų susijungimas ir kaip jį pagreitinti. Socialdemokratams atstovaujanti italė Elly Schlein, pagyrusi siūlymus dėl geresnių šeimų susijungimo galimybių, pasiūlė jas dar labiau praplėsti. Pavyzdžiui, šias nuostatas taikyti ne vien nepilnamečiams, bet ir suaugusiems pabėgėlių vaikams.
Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcija, kuriai seminare atstovavo Alessandra Mussolini, laikosi priešingos pozicijos: reikėtų siaurinti sąrašą tų, kurie gali gauti prieglobstį. Pavyzdžiui, neleisti šeimos susijungimo, jei pabėgėlis susituokė jau atsidūręs Europoje.
Dublino taisyklių gerbėjais niekada nebuvusių Žaliųjų frakcijos atstovė britė Jean Lambert pasiūlė leisti pabėgėliams nurodyti šalis, į kurias pageidautų persikelti. „Norime ištrūkti iš situacijos, kai prieglobsčio prašytojas turi tik vieną galimybę, kai jis gali įkliūti į spąstus priimančioje šalyje, privalėdamas ten likti. Siūlome ne šiaip laisvą pasirinkimą jiems, kur keliauti, tačiau bent pirmenybę“, – kalbėjo ji.
Svarbiausi Cecilios Wikström pasiūlymai
Pabėgėlių perkėlimas turėtų vykti automatiškai. Jei valstybė sulaukia itin daug prieglobsčio prašytojų, jie turėtų būti perkeliami kitur, vos šalis pasiekia numatytą kvotą.
Valstybės turėtų neleisti neregistruotiems pabėgėliams keliauti, kur nori. Jei valstybė nesugeba apsaugoti savo sienos ir išleidžia neregistruotus pabėgėlius į kitas ES nares, Taryba galėtų sustabdyti perkėlimus iš jos.
Greitesnis šeimų susijungimas. Prieglobsčio prašytojas turėtų automatiškai būti perkeltas į šalį, kur, jo ar jos teigimu, įsikūrusi šeima. Tik tuomet priėmusios valstybės reikalas būtų išsiaiškinti, ar pabėgėlis neapgavo. Paaiškėjus melui žmogus turėtų būti perkeliamas kitur.
Reikėtų atsižvelgti į pabėgėlių pageidavimus dėl šalių. Prieglobsčio prašytojai paprastai negali rinktis, kur turėtų būti perkelti. Tačiau siūloma suteikti jiems galimybę nurodyti konkrečią valstybę. Savanoriškai į tai atsižvelgdamos, šios sulauktų pabėgėlių su geresnėmis integracijos perspektyvomis ir greičiau įgyvendintų įsipareigojimus.
Grupių sukūrimas. Siūloma pabėgėliams leisti, atvykus į Europą, įregistruoti grupę iki 30 žmonių. Tai esą negarantuotų perkėlimo į tam tikrą šalį, bet suteiktų teisę būti perkeltiems kartu.
Ypatingas dėmesys vaikams. Vaikai, ypač nelydimi nepilnamečiai, turėtų sulaukti daugiau rūpesčio. Be kita ko, siūloma kuo skubiau suteikti jiems globėją, sukurti įvairių specialistų grupes, kurios vertintų šiuos atvejus – tai esą užtikrintų vaikų pasitikėjimą ir būtų susilpninta žmonių kontrabandininkų įtaka.
Valstybių narių solidarumu paremta sistema. Visos ES šalys turėtų dalytis atsakomybę už pabėgėlius. Neturėtų būti įmanoma išsisukti nuo to pinigais (pavyzdžiui, susimokant finansinio solidarumo mokestį, kaip pasiūlė EK). Nedalyvaudama perkėlimo sistemoje, valstybė negalėtų pretenduoti į kitų narių paramą, gaunamą iš struktūrinių ir investicinių fondų.
