R. T. Erdoganas: žinokit savo vietą
Keli šimtai žmonių trečiadienį išėjo į Stambulo gatves skanduodami prieš Turkijos prezidentą nukreiptus šūkius. Jų rankose – šalies tėvu laikomo Kemalio Ataturko portretai. Jie protestuoja prieš rinkimų priežiūros institucijos sprendimą atmesti opozicijos prašymą anuliuoti referendumo rezultatus.
Jaunas vyras naujienų agentūrai „Reuters“ sako, kad nieko kito ir nesitikėjo. Pasak jo, politinė partija, kuri valdžioje jau 15 metų, nenori trauktis. Tačiau jis ir jo bendraminčiai neketina nustoti priešintis, kol nebus priimtas, kaip jis sako, teisingas sprendimas.
Tai tik vienas iš daugybės protestų, nuo sekmadienio daugiausia vykusių didžiuosiuose Turkijos miestuose. Būtent čia dauguma rinkėjų pasisakė prieš prezidento Recepo Tayyipo Erdogano galių išplėtimą.
Po dvejų metų įsigaliojus labai nedidele balsų persvara priimtoms pataisoms, turėti būti panaikintas premjero postas, prezidentas galėtų tiesiogiai skirti ministrus, kištis į teismų darbą ir skelbti nepaprastąją padėtį. Jei vėl būtų perrinktas prezidentu, pagal naująją sistemą R. T. Erdoganas galėtų vadovauti iki 2029 m.
Kai kurie protestų dalyviai, mano, kad tam būtina priešintis. „Jei vietoje parlamentinės sistemos bus įvesta autoritarinė valdžia, mes būsime kaip Irakas ar Sirija. Taip, kaip Sadamas buvo iškeltas iki diktatoriaus ir baigė taip, kaip baigė, Erdogano galas bus toks pat. Nesakau, kad neturime ginti savo respublikos. Sakau, kad turime pasipriešinti ir Erdoganui“, – kalba viena iš protestuotojų.
„Ne reiškia ne“, – skanduoja minia. Šie žmonės, kaip ir tarptautiniai stebėtojai, įsitikinę, kad ne visiems referendumo kampanijos dalyviams buvo sudarytos vienodos sąlygos. Be to, jie piktinasi, kad buvo leista priskaičiuoti 2,5 mln. nepažymėtų biuletenių. Europos Komisija paragino ištirti galimus pažeidimus, o Europos lyderiai išreiškė apgailestavimą, kad Turkija tokia susiskaldžiusi.
Tačiau R. T. Erdoganas kritikams atkirto griežtai. „Žinokit savo vietą, – sakė jis. – Mes nei matome, nei pripažįstame jūsų ataskaitų. Mes einame savo keliu.“
Turkijos visuomenė konservatyvėja
„Turkija ne tik nutraukė draugystę su kai kuriomis ES šalimis, bet ir su kai kuriomis savo kaimynėmis bei tradicinėmis partnerėmis. Dabar tai gana izoliuota šalis“, – sako Vokietijoje esančio Konstanco universiteto tarptautinės politikos profesorius Geraldas Schneideris.
Pasak jo, nors saugumo prasme Turkija ir buvo laikoma stabilia šalimi, nevertėtų pamiršti įtemptų jos santykių su kaimynėmis – tokiomis kaip Graikija ir Iranas, bei ištisus dešimtmečius vykdomų žmogaus teisių pažeidimų.
Turkija ne tik nutraukė draugystę su kai kuriomis ES šalimis, bet ir su kai kuriomis savo kaimynėmis bei tradicinėmis partnerėmis. Dabar tai gana izoliuota šalis.
„Priežasčių daugybė. Didele dalimi jos susijusios su asmeninėmis dabartinio prezidento ambicijomis ir nacionalistine ideologija. Tikėtina, kad jis galiausiai šalyje sukurs kažkokią monarchinę sistemą. Tokią išvadą galima daryti matant, kaip jis reagavo į nepavykusį perversmą ir kaip atsikrato oponentų“, – teigia G. Schneideris.
R. T. Erdoganas atėjo į valdžią 2003 m. su AK partija ir 11 metų išsilaikė premjero poste. 2014 m. tapo pirmuoju tiesiogiai išrinktu prezidentu. Turkijos vadovas garsėja kritikų tildymu: po žlugusio karinio perversmo pernai liepą beveik 50 tūkst. žmonių – karių, žurnalistų, teisininkų, akademikų ir kurdų politikų – atsidūrė kalėjime. Darbo neteko apie 120 tūkst. tarnautojų, uždarytos dešimtys žiniasklaidos priemonių. Pats perversmas pareikalavo beveik 250 aukų, o prezidento galia po jo tik išaugo.
„Jis yra ir charizmatiškas asmuo, kuris sugebėjo pasinaudoti situacija ir pačia ES, kad pasiektų ne tiek asmeninių, kiek jo elektorato politinių tikslų“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros profesorius Egdūnas Račius.
Jis mano, kad prezidento R. T. Erdogano populiarumą lėmė stiprėjančios konservatyvios visuomenės nuostatos Turkijoje. Kalbant apie tai, kas būdinga turkiškam nacionalizmui, sako profesorius, reikia prisiminti, kad Mustafa Kemalis mėgino sukurti modernią Turkiją, kuri turėjo nieko bendro neturėti su otomaniškąja praeitimi.
„Dabar AK partija vizionistiškai žiūri į kemalistinį projektą, kuriuo ji netiki ir, matyt, niekada netikėjo, ir mėgina peržiūrėti bei iš naujo sukurti turkiškąją tapatybę, kuri būtų bent jau postotomaniška ir kurioje religinis veiksnys būtų tiek svarbus, kiek žmonėms aktuali religija“, – pastebi E. Račius.
Anot jo, didelė Turkijos visuomenės dalis konservatyvėja ir religija grįžta ne tik į privatųjį, bet ir į viešąjį gyvenimą. Pavyzdžiui, net jau parlamente moterys išdrįsta nešioti hidžabą, kas atrodo labai skandalingai ir prieš 20 metų būtų buvę neįmanoma.
Ateitis atrodo niūri ir pilna netikrumo
Turkijos prezidento šalininkai teigia, kad naujoji sistema garantuos veiksmingesnį šalies valdymą ir saugumą. Tačiau kritikai mano, kad tai pavojingas žingsnis diktatūros link šalyje, kuri yra NATO narė ir siekia narystės ES. Tiesa, tai taptų neįmanoma, jei būtų pritarta prezidento siūlymams grąžinti mirties bausmę.
Pirmiausia Turkija labai draskoma vidinių konfliktų, kurie ypač išryškėjo po nepavykusio karinio perversmo pernai vasarą.
G. Schneideris pastebi, kad pirmiausia Turkija labai draskoma vidinių konfliktų, kurie ypač išryškėjo po nepavykusio karinio perversmo pernai vasarą.
„Viena vertus, yra akivaizdus susidūrimas tarp religingų rinkėjų ir mažiau religingos visuomenės dalies. Didele dalimi tai atitinka skirtumus tarp regionų ir miestų gyventojų, labiau išsilavinusių ir mažiau. Turkijoje vyksta aktyvi vidinė migracija, taigi tie skirtumai išryškėja ir miestuose. Tačiau dažnai konfliktai turi ekonominį pagrindą.
Tie žmonės tikisi geresnio gyvenimo. Kartu yra miestų elitas, dabar atsisukantis į R. T. Erdoganą tikėdamasis pasipelnyti iš didžiulio turto perskirstymo po žlugusio perversmo, nes vyksta įvairių tariamai opoziciją palaikiusių įmonių turto nusavinimas ir pan.“, – teigia Konstanco universiteto profesorius.
Politologas iš Vokietijos atkreipia dėmesį, kad, vertinant dabartinę Turkijos padėtį, ateitis atrodo niūri ir pilna netikrumo: „Dešimtojo dešimtmečio pradžioje jis prisidėjo prie šalies ekonomikos augimo, bet pastaraisiais metais šalis vėl patiria sunkumų. Ekonomikos augimas lėtėja, o šalies gyventojų skaičius vis dar auga. Kai prieš 15 metų R. T. Erdoganas pasisakė už Turkijos narystę ES, tai palaikė ir jo partijos rinkėjai. Man nėra visai aišku, kodėl dabar jis konfliktuoja su ES. Akivaizdu, kad nenori vykdyti reformų, kurios būtinos narystei. O ekonominiu požiūriu tai labai žalinga ir Turkijai, ir Vakarų Europai.“
Ar Turkiją dar galima laikyti demokratiška šalimi
Dar iki šio referendumo santykiai su tokiomis Europos šalimis, kaip Vokietija ir Olandija, tapo įtempti uždraudus agitacijas turkų bendruomenėse. Profesorius Ali Faikas Demiras iš Stambulo Galatasarajaus universiteto Kinijos televizijai CCTV Turkijos ir ES santykių ateities prognozuoti nesiryžo.
„Turime stebėti procesus Europoje, kas bus Prancūzijoje, kas bus Vokietijoje ir kaip jie susitvarkys, kaip keisis pati Europa. Todėl kol kas sunku vertinti šių dviejų pusių santykius ir teigti, kad jie žlugs ar normalizuosis“, – sako A. F. Demiras.
Visgi turkų akademikas pažymi, kad Turkijos ir ES klausimas prezidentui R. T. Erdoganui išlieka svarbus. Jis spėja, kad Turkija dar labiau suartės su Rusija. Tačiau G. Schneideris laikosi kiek kitokios nuomonės. Jo žodžiais, vargu ar įmanomas kažkoks ilgalaikis bendradarbiavimas tarp Turkijos ir Rusijos.
„Akivaizdu, kad Turkija vis dar yra NATO narė. Taip yra, nes dauguma Aljanso narių tiki, kad Turkija vis dar gali vaidinti svarbų saugumo užtikrinimo vaidmenį regione. Be to, narystei NATO nekeliami tokie pat moraliniai įsipareigojimai, kaip ES. Pastaroji tiesiog negali sau leisti dar vienos autoritarinės šalies, kuri galėtų sukelti kur kas daugiau problemų, nei jau kelia Lenkija ar mažytė Vengrija“, – pastebi G. Schneideris.
Kita vertus, svarsto politologas, mes turėtume savęs paklausti, ar Turkija buvo demokratiškesnė prieš 20 metų, ir atsakymas būtų – vargu.
Pastarųjų įvykių kontekste, stebėtojai klausia, ar Turkiją dar galima laikyti demokratiška šalimi, o jei ne, kokios to ilgalaikės pasekmės.
„Galima kelti retorinį klausimą, ar nepaprastosios padėties sąlygomis galima kalbėti apie demokratiją. Net Prancūzijoje, kurioje įvesta nepaprastoji padėtis, ar išties galima kalbėti apie visavertę demokratiją. Bet, kalbant apie Turkiją, galima sakyti, kad dabartinė aplinka nenuteikia optimistiškai“, – sako E. Račius.
Kita vertus, svarsto politologas, mes turėtume savęs paklausti, ar Turkija buvo demokratiškesnė prieš 20 metų, ir atsakymas būtų – vargu.
„Matyt, kol kas reikėtų palaukti. Nenoriu sakyti, kad tikrai negali taip nutikti, kad ji nustos būti demokratiška panašiai kaip Baltarusija. Bet kol kas sakyti, kad Turkijoje nebėra demokratijos, daugiapartinės sistemos, parlamentas nefunkcionalus, manyčiau, truputėlį per anksti. Kita vertus, yra ženklų, kad galbūt per penketą metų Turkija gali nustoti būti demokratiška“, – svarsto E. Račius.
Pasak ekspertų, viena aišku – didėjanti praraja tarp Turkijos ir ES dar labiau atitolintų regioninių konfliktų sprendimą ir pagilintų pabėgėlių krizę.
