Štai pagrindinės susitarimo sąlygos ir kompromisai, į kuriuos teko leistis abiem šalims.
Šiaurės Airija
Derantis dėl naujojo susitarimo sunkiausia buvo pasiekti konsensusą dėl JK priklausančioje Šiaurės Airijoje po „Brexit“ galiosiančios tvarkos. Būtent šiomis nuostatomis naujas dokumentas labiausiai skiriasi nuo pernykštės „skyrybų sutarties“, kurią britų parlamentarai triskart atmetė.
Atnaujinto susitarimo sąlygos numato, kad Šiaurės Airija išliks Britanijos muitų teritorijoje, tačiau realybėje tarp šios JK provincijos ir pagrindinės teritorijos bus nubrėžta savotiška muitų siena.
Pagal tokią hibridinę sistemą į Šiaurės Airiją iš ES nepriklausančių šalių, tokių kaip JAV, atvežamoms prekėms būtų taikomos Britanijos muitų taisyklės, o per Airiją į Europą eksportuojamai produkcijai – ES nuostatos.
Šiaurės Airija laikytųsi kai kurių Bendrijos standartų, kad būtų lengviau siųsti į Airiją ir iš jos gauti maistą, gyvūnus ir leidžiamas pramonines prekes.
Už patikrinimus būtų atsakingos britų institucijos, tačiau ES turėtų teisę reikalauti, kad jos pareigūnai stebėtų, ar laikomasi bloko taisyklių.
Sutikimas
Londonas ir Briuselis sutiko, kad Šiaurės Airija turėtų „demokratiškai duoti sutikimą“ dvilypių muitų taisyklių sistemai.
Provincijos asamblėja turėtų paprasta balsų dauguma pratęsinėti šių taisyklių taikymą kas ketverius metus, arba kas aštuonerius, jei tam tvirtai pritartų vietos bendruomenės.
Jei įstatymų leidėjai nubalsuotų prieš, taisyklės nustotų galioti po dvejų metų – taigi, abi šalys turėtų laiko rasti tinkamą alternatyvą.
Pirmas balsavimas būtų surengtas praėjus ketveriems metams po pereinamojo laikotarpio pabaigos.
Pereinamasis laikotarpis
Šis laikotarpis, kai viskas iš esmės vyktų pagal dabartines taisykles, tęstųsi iki 2020 metų pabaigos. Jis galėtų būti abiejų šalių sutikimu pratęstas dar vieniems ar dvejiems metams.
Tokia pati nuostata buvo ir ankstesnėje „Brexit“ sutartyje.
Pridėtinės vertės mokestis
Pridėtinės vertės mokesčio (PVM) taikymas buvo techniniu požiūriu sudėtingas klausimas, kuris buvo išspręstas tik pačioje derybų pabaigoje. Skirtumai PVM režimuose reikštų, kad tarp Airijos ir Šiaurės Airijos veikiausiai atsirastų reali siena – tokio scenarijaus abi šalys norėjo išvengti bet kokia kaina.
Taigi, Šiaurės Airijoje ir toliau būtų taikomos Bendrijos PVM taisyklės, tačiau už šio mokesčio taikymą ir surinkimą būtų atsakingi Britanijos muitininkai.
Kompromisai
Briuselis pažymi, kad derinant naująją sutartį leidosi į kompromisą ir atsisakė savo ankstesnio reikalavimo, kad Šiaurės Airija liktų ES muitų sąjungoje. Šis reikalavimas buvo neatsiejama vadinamosios „apsidraudžiamosios priemonės“ (angl. backstop) dalis, dėl kurios ankstesnė „Brexit“ sutartis buvo tokia nepopuliari Londone.
ES taip pat sutiko suteikti Šiaurės Airijos asamblėjai sutikimo teisę, taip pat pritarė mechanizmui, leidžiančiam atšaukti salai taikomas nuostatas, o ne, kaip „apsidraudžiamosios priemonės“ atveju, potencialiai taikyti jas neribotą laiką.
Tuo metu JK atsisakė reikalavimo leisti jai tikrinti iš Šiaurės Airijos į likusią Britanijos teritoriją ir atgal gabenamas prekes.
Londonas taip pat atšaukė savo ankstesnį siūlymą dėl Šiaurės Airijos sutikimo, ir sutiko spręsti šį klausimą paprasta dauguma per balsavimą asamblėjoje, užuot suteikiant veto teisę mažumai priklausantiems junionistams.
Britanija taip pat sutiko, kad ES tam tikru lygiu prižiūrėtų padėtį Šiaurės Airijoje.
