Tačiau kai kalbama apie Siriją, net ir mažas viltis reikia dar labiau sumažinti, rašo „Vox“ žurnalistas Maxas Fisheris. Visų pirma, visos derybose dalyvavusios šalys teigia, kad techniškai tai nėra paliaubos, o „karo veiksmų sustabdymas“. Antra – žinoma, derybose nedalyvavo „Islamo valstybė“ ir „Al Qaeda“ atšaka Sirijoje „Jabhat al-Nusra“, todėl mūšiai ir toliau vyks.
Taigi, kas svarbu po pasiekto susitarimo Miunchene?
1. Net jeigu paliaubos ar humanitarinė pagalba tęsis tik dieną, tai vis tiek – gerai
Karo Sirijoje metu jau žuvę 470 tūkst. žmonių – 2 proc. gyventojų. Šis skaičius prieš pusantrų metų buvo 250 tūkst. tai reiškia, kad kasdien šalyje miršta apie 440 žmonių.
Be to, šimtai tūkstančių sirų nuolat priverčiami palikti namus, jų kasdienybė – milžiniškas skurdas, ligų protrūkiai ir badas. Alepui gresia visuotinis badas – miestą laiko apsupę Basharo al Assado režimo pajėgos.
Susitarimas Miunchene neužbaigs šiuo metu klaikiausio pasaulyje vykstančio karo, nepadės ir reikšmingai palengvinti humanitarinės krizės, taip pat – ir pakeisti dabartinės patinės situacijos, kuri lemia, kad konfliktas pasmerktas tęstis metų metus. Tačiau bent viena diena palengvins sirų kančią.
2. Tai gali būti mažas žingsnelis taikos link
Susitarimas dėl taikos Sirijoje vis dar atrodo tolima regimybė, kurią net sunku realiai įsivaizduoti. Kare dalyvaujančios sirų pusės net negali kalbėtis viena su kita, taip pat – ir regioninės galybės Iranas ir Saudo Arabija, kurios Sirijoje kariauja kitų rankomis. Šių problemų paliaubos neišspręs.
Geriausiu atveju šis susitarimas, kad ir kaip trumpai išsilaikytų, galėtų tapti įrankiu, sukurti pasitikėjimą tarp skirtingų pusių. Jos kaltins viena kitą, pačios apgaudinės, tačiau pats sugebėjimas susitarti net ir dėl, tikėtina, pasmerktų žlugti, paliaubų, yra teigiamas poslinkis. Be to, kuo daugiau pusės kalbėsis tarpusavyje, galbūt tuo geriau jos ims suprasti, kad reikia kompromiso.
3. Nereikia tikėtis, kad visi laikysis paliaubų
Rusija padėjo savo antspaudą ant paliaubų, kaip ir JAV, tad Maskva bus ypač stebima. Yra ir realių priežasčių, kodėl skeptiškai reikia žiūrėti į Rusijos pažadą laikytis susitarimo. Ne tik todėl, kad ji jau seniai meluoja, prieš ką vykdo antskrydžius Sirijoje (aiškina, kad prieš IS, tačiau dažniau atakuojami prieš B.al Assadą kovojantys sukilėliai). Rusija ir jos pasiuntiniai dažnai pažeidžia Minsko paliaubas Ukrainoje.
Sirijos karas – susipynęs dešimčių vietos ir užsienio veikėjų mazgas. Tikimybė, kad visi jie laikysis paliaubų – itin maža.
Bet jeigu Rusija ir laikysis susitarimo dėl Sirijos, Maskva nuolat parodo, kad jos galimybės daryti įtaką B.al Assadui – ribotos. Nėra jokios garantijos, kad Sirijos diktatoriaus pajėgos paklus paliaubų susitarimui.
Net jeigu paklus tiek Rusija, tiek B.al Assadas, jų įtaka pastarąjį remiančioms šiitų grupuotėms – taip pat ribota.
Lygiai tas pats ir su Sirijos sukilėliais. Nors jų grupuotės ir susibūrė po vienu skėčiu, kad galėtų dalyvauti derybose, yra dar dešimtys jų, kurios gali pažeisti paliaubų susitarimą.
Sirijos karas – susipynęs dešimčių vietos ir užsienio veikėjų mazgas. Tikimybė, kad visi jie laikysis paliaubų – itin maža. Tačiau ne visi jų pažeidimai yra lygūs. Jei ir kai jos bus pažeistos, klausimas bus kitas – ar pažeidimai yra pakankamai sistemingi, kad dėl jų visiškai būtų nutrauktas susitarimas dėl paliaubų, ar galbūt tai pakankamai pavieniai atvejai, ir sirams būtų geriau, kad paliaubos, nors ir su pažeidimais, tačiau būtų išlaikytos?
4. Kas pirmieji pažeis paliaubas, nukentės diplomatiškai
Tas, kuris bus laikomas pirmuoju, reikšmingai pažeidusiu paliaubas, taip pažemins ir savo sąjungininkus bei supykdys taikos derybų moderatorius. Taip nutiko Ukrainoje, kur paliaubų pažeidimai sutelkė Europą sankcijų Rusijai paskelbimui.
Tad tas, kas pasirodys nepatikimiausias derybų dalyvis, save pasmerks diplomatinėms baudoms, ir tikriausiai bus izoliuotas nuo kito derybų raundo.
M.Fisheris prognozuoja, kad tai tikriausiai bus ne B.al Assadą remianti pusė, o viena iš sukilėlių grupuočių, kuri savo veiksmais sukels pavojų koalicijos suskaldymui.
5. Yra būdų pasiekti tikslus ir be bombardavimo
Iki Miuncheno JAV vyravo retorika, kad prezidentas Barackas Obama ir valstybės sekretorius Johnas Kerry yra ne tik nekompetentingi, bet ir specialiai išduoda Sirijos sukilėlius, o svarbiausia – per juos JAV politika yra moraliai bankrutavusi ir atsakinga už leidimą vykdyti genocidą Sirijoje.
Pagrindinius tokios kritikos argumentas – vienintelė priimta JAV politika Sirijos atžvilgiu yra karinis eskalavimas – t.y., apleisti diplomatiją ir užsiimti fiziniu priešo naikinimu.
Tas, kas pasirodys nepatikimiausias derybų dalyvis, save pasmerks diplomatinėms baudoms.
M.Fisherio teigimu, gal ir buvo nedidelis laiko tarpas, kai prasidėjus Sirijos karui JAV kariniai veiksmai būtų padėję. Tačiau deja, tas laikas seniai praėjęs.
Galbūt susitarimas dėl paliaubų greitai žlugs, galbūt dar prieš jo prasidėjimą. Galbūt pasirodys, kad šis susitarimas buvo didelė gudrybė nuo pat pradžios – kuria siekta specialiai paaukoti Rusijos diplomatinį kapitalą tam, kad JAV ir sąjungininkių veiksmus būtų galima nukelti bent kelioms dienoms. Tačiau atrodo, jog diplomatija pasiekė, kad Sirija sulauks taip reikėto atokvėpio – ypač civiliams, kurių likimai čia ir yra svarbiausi.
6. Kalbos dėl taikos Sirijoje, nesvarbu, kad pasmerktos žlugti, vis tiek naudingos
Net jeigu šios kalbos ir derybos nepadės pasiekti susitarimo dėl taikos, vien pats derybų procesas suartins grupes, kurios iki šiol dėl nieko nesutardavo.
Tai gali padėti laimėti kad ir visai mažų, bet visgi pergalių taikos procese.
