Palestinos tragedija pasaulyje plačiai žinoma ir dokumentuojama, tačiau Golano regionas dažnai paliekamas šone. Kaip jį ir jo žmones paveikė pusšimtis metų okupacijos? Apie tai – žurnalistės Giedrės Steikūnaitės reportažas.
Golane praeitis palikta po atviru dangumi, visiems prieš akis.
„Damaskas yra vos už penkiasdešimties kilometrų. Arčiau nei Haifa“, – sako 26-erių metų bare dirbantis jaunuolis. Jo gimtasis miestelis Maždal Šamsas, pačioje Golano aukštumų šiaurėje, netoli sienos su Libanu, yra viena iš kelių belikusių Sirijos gyvenviečių – kitos sunaikintos prieš 50 metų. Šis jaunuolis, kaip ir kiti po karo Golane išlikę vietiniai gyventojai, yra iš drūzų bendruomenės (drūzai – religinis vienetas, islamo atmaina). Absoliuti dauguma Golano drūzų savo Tėvyne laiko Siriją. „Tačiau dabar Damaskas mums, sirams, uždraustas“, – sako jis.
2017 m. Izraelis žymi keletą svarbių sukakčių: šiemet sukanka 120 metų nuo pirmojo Pasaulinio sionistų kongreso, vykusio Šveicarijos Baselio mieste ir padėjusio politinius pamatus sionistiniam judėjimui, siekusiam įkurti žydų valstybę; 100 metų nuo Balfouro deklaracijos, kuria britų užsienio reikalų ministras lordas Arthuras Balfouras sionistams pažadėjo Palestiną, kuri nei britams, nei lordui nepriklausė; 70 metų nuo Jungtinių Tautų siūlymo padalyti Palestiną į žydų ir arabų valstybes su specialiu Jeruzalės kaip tarptautinio miesto statusu; ir 50 metų nuo Šešių dienų karo, kuris Izraelio teritoriją išplėtė trigubai – tūkstančių žmonių sąskaita.
Šiandien turistiniuose giduose Golano aukštumos nurodomos kaip Izraelio dalis, nors tarptautinė bendruomenė niekados nepripažino 1981 m. Izraelio įvykdytos regiono aneksijos.
Kalvos ir slėniai, kuriuose anksčiau laisvai ganėsi gyvuliai, nusavinti ir užminuoti – kad išvaryti jų savininkai neturėtų kur grįžti.
Ugnikalnių formuotas Golano kraštovaizdis unikalus, ant Šeicho kalno (pervadinto Hermono kalnu) įkurtas vienintelis Izraelio administruojamoje teritorijoje slidinėjimo kurortas, kviečiantis apolitiškus turistus į „Izraelio sniegynus“. Priešais Maždal Šamso pakraštyje stovinčius dviaukščius drūzų namus driekiasi „siena“, skirianti Golaną nuo Sirijos.
Po okupacijos atskyrus šeimas, giminaičiai čia susirinkdavo vieni kitiems pamojuoti ir apsikeisti naujienomis, dėl to ši vieta vadinama „Šauksmų kalva“. Kalvos ir slėniai, kuriuose anksčiau laisvai ganėsi gyvuliai, nusavinti ir užminuoti – kad išvaryti jų savininkai neturėtų kur grįžti. Ir visur, visur rymo praeities liudininkai: tamsaus akmens griuvėsiai, kuriuose kadaise gyveno žmonės.
Kitaip nei Palestinoje, kur 1948 m. karinėms sionistų grupuotėms sunaikinus daugiau nei 500 kaimų jų griaučiai buvo slepiami apsodinant mirusias gyvenvietes iš Europos importuotais medžiais, Golane praeitis palikta po atviru dangumi, visiems prieš akis.
Sirijos pakraštyje
„Praeities pėdsakai labai aiškūs ir matomi, – sako Aminas (vardas pakeistas), menininkas iš Golano.– Kiekvienam atvykėliui jie turėtų kelti klausimų: kas čia įvyko ir kas tebevyksta?“
Prieš Izraelio okupaciją, kai Golano aukštumos (bendras plotas 1860 km²) buvo Sirijos dalis, jose gyveno beveik 140 tūkst. žmonių: maždaug 80 procentų arabai, likę – čerkesai, dagestaniečiai, čečėnai, turkmėnai, armėnai; krikščionys, musulmonai, drūzai ir netikintys.
Tokia gyventojų įvairovė Sirijoje įprasta. Per Šešių dienų karą didžioji dalis Golano gyventojų – apie 131 tūkst. – buvo išvyti iš savo namų, ieškodami saugumo nuo Izraelio kulkų ir artilerijos, bėgo gilyn į Siriją. Jų gyvenvietės ir kaimai – iš viso beveik 350 – buvo sugriauti arba visiškai sunaikinti; sugriauta ir regiono sostinė Kuneitura.
Golane liko vos septyni tūkstančiai žmonių, susibūrusių šiaurėje, netoli sienos su Libanu, išlikusiuose šešiuose miesteliuose: Maždal Šams, Masada, Bikata, Ain Kynija, Al-Gadžar ir Suheita. Pastarąją Izraelio kariuomenė, išvariusi jos gyventojus į Masados miestelį, pavertė karine baze, o po keleto metų sulygino su žeme.
Kai kurių sugriautų Sirijos kaimų vietoje Izraelis pradėjo statyti nelegalias kolonijas, prieštaraujančias tarptautinės teisės normoms (Ketvirtosios Ženevos konvencijos 49-asis straipsnis draudžia priverstinį okupuotų teritorijų gyventojų perkėlimą). Šiandien Golano gyventojų drūzų skaičius išaugo trigubai iki maždaug 25 tūkst. Kolonistų skaičius panašus, jie gyvena keliose dešimtyse nelegaliai įkurtų kolonijų.
Kaip nutiko, kad per karą Golane neišvaryti liko būtent drūzai? „Drūzų mentalitete labai svarbu namai ir žemė, be jos nėra prasmės gyventi, už ją būtina kovoti, – sako Aminas. – Per karą mūsų religiniai lyderiai griežtai atsisakė palikti savo namus, atvirkščiai: per garsiakalbius skelbė, kad tie, kas išduos savo žemę, bus išvaryti iš bendruomenės. Kovoti už gimtinę yra mūsų identiteto dalis.“
Kai kurie golaniečiai karčiai atsiliepia apie tuometinę Sirijos valdžią, kuri, siekdama išsaugoti sostus, esą atidavusi Golaną Izraeliui: per radiją skelbti įsakymai civiliams bėgti nuo bombų gilyn į Siriją. Krikščionys ir musulmonai paklusę ir palikę savo kaimus, o Izraeliui juos sunaikinus nebeliko nei kur, nei kaip grįžti.
„Al Marsad“ žmogaus teisių centro duomenimis, prieš 1967 m. didžioji dalis Golano gyventojų vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Kviečiai ir miežiai, vaisiai (figos, granatai) bei vynuogės buvo pagrindinės augalinės kultūros, taip pat auginta medvilnė, sezamas.
Čia slypi viena okupacijos priežasčių: Golano žemė ne tik labai derlinga, bet ir pilna strategiškai ir gyvybiškai svarbaus resurso – vandens.
Laukuose ganėsi avys, karvės, ožkos, arkliai, rinktas medus. Po karo likę ūkininkai prarado didelę dalį savo žemių bei ganyklų – o kartu ir pagrindinį pajamų šaltinį – ir buvo priversti lietis į Izraelio ekonomiką. Tuo pat metu Izraelis Golane pradėjo steigti fabrikus ir kolonijinius ūkius, kurių produkcija sudaro didelę dalį Izraelio suvartojamų ir eksportuojamų produktų: beveik 40 proc. jautienos, 50 proc. vyšnių, 32 proc. bulvių Izraelio rinkoje užauginama okupuotame Golane.
Čia slypi viena okupacijos priežasčių: Golano žemė ne tik labai derlinga, bet ir pilna strategiškai ir gyvybiškai svarbaus resurso – vandens. JTO duomenimis, trečdalis Izraelio sunaudojimo vandens atkeliauja būtent iš Golano aukštumų. Be to, regione slypi naftos bei dujų telkiniai, kuriuos JAV/Izraelio kompanija „Genie Energie Ltd.“ jau pradėjo tyrinėti. Strategiškai svarbi ir regiono geografinė pozicija: jis ribojasi su Sirija, Libanu ir Jordanija, tad Izraeliui tapo buferine, žvalgybos zona.
Golano gyventojai priverstinei valdžiai ir jos vykdomai ekspansinei politikai priešinosi nuo pat pradžių. Po aneksijos 1982 m. pradžioje Izraelis inicijavo biurokratinį procesą, kuriuo siekta Golano sirus įvardyti Izraelio piliečiais ir taip užkirsti kelią teritorijos grąžinimui Sirijai ateityje. Protestuotojus pradėjus neteisėtai įkalinti, gyventojai paskelbė masinį streiką, į kurį Izraelis atsakė įvesdamas komendanto valandą.
Gyvenvietėse pasirodė tūkstančiai kareivių, kurie prievarta žmonėms bruko Izraelio pasus. Golaniečiai šiuos išmetė pro langą, kitus sudegino miestelio centre, o dalį nusiuntė atgal Knesetui (Izraelio parlamentui). Po penkių mėnesių streiko Izraelis nusileido ir pažadėjo nebeprimetinėti savo pilietybės – o kartu ir teisių į gimtąją Siriją atsisakymo.
Šiandien Golano sirų asmens dokumentai atrodo kaip Izraelio pasas, tik yra ne mėlynos, o raudonos spalvos, ir ant jo užrašyta ne „Pasas“, o „Kelionės dokumentas“ (laissez-passer). Tautybės eilutėje didžiosiomis raidėmis įspausta: „NEAPIBRĖŽTA“ (angl. Undefined). Būtent šiuo žodžiu vėliau buvo ironiškai pavadintas populiarus baras Maždal Šamse.
Skirtingai nuo Jeruzalės bei Vakarų Kranto palestiniečių, kurie dažnai, be diskriminuojančių žalių ar mėlynų ID kortelių, turi ir sienų kirtimą kiek palengvinantį Jordanijos pasą, golaniečių dokumentai yra praktiškai beverčiai. Vykti į bet kurį pasaulio kraštą jiems reikalinga viza, kurią gauti labai sunku.
„Esu kaip medis: mano šaknys – mama, tėtis, seneliai yra Sirijos dalis. Aš užaugau siras, ne izraelietis, – sako trisdešimtmetį įpusėjęs Aminas. Jis, kaip ir kiti jo kartos golaniečiai, studijavo Damaske pagal specialų leidimą, kuris dabar nebeišduodamas. – Tačiau turime didžiulę jaunosios kartos identiteto problemą. Švietimo sistema pagrįsta Izraelio naratyvu, kuris neigia mūsų ryšius su Sirija ir kitais arabiškais kraštais. Vaikai mokomi pamiršti savo kultūrą, jiems žadamos privilegijos – kelionės dokumentai, studijos, darbas, laisvė. O kapitalizmo užguiti tėvai neturi laiko sužiūrėti, kas jų vaikams kalama į galvas mokyklose, jiems svarbu uždirbti pinigus pragyvenimui. Izraelis bando užauginti naują medį su kitomis šaknimis.“
Kas pradėjo karą?
Izraelyje 1967-ųjų įvykių sukaktis pažymima pompastiškai. Laikraščiuose mirga juodai baltos fotografijos, vaizduojančios prie Raudų sienos besimeldžiančius kareivius. Tačiau žinių reportažuose retai minimas faktas, kad didžiulė aikštė priešais judaizmui šventą vietą Jeruzalės senamiestyje vos prieš pusšimtį metų buvo tankiai apgyvendintas rajonas, žinomas Maroko kvartalo vardu.
Izraelio buldozeriai jį sugriovė užėmę Rytų Jeruzalę. Vakarų krante okupacija kasdien pasireiškia kariniais patikros punktais, judėjimo laisvės ribojimu, naktiniais reidais, areštais, politiniu įkalinimu, visų gyvenimo aspektų kontrole. Gaza jau beveik dešimtmetį gyvuoja absoliučios blokados sąlygomis.
Mažai žinomas faktas, kad karo metu, 1967 m. birželio 8 d., Izraelio karinis laivynas neprovokuotas užpuolė ir tarptautiniuose vandenyse plaukusį JAV kariuomenės laivą „USS Liberty“. Raketomis, torpedomis ir napalmu apšaudyto laivo įgula prarado 34 narius, 171 žmogus buvo sužeistas (Izraelis vėliau atsiprašė JAV teigdamas, kad ataka buvo klaida).
Tradicinis naratyvas kaltę dėl Šešių dienų karo verčia ant Egipto, Sirijos bei Jordanijos, kurios neva norėjusios sunaikinti Izraelį. Tačiau istoriniai dokumentai ir įvykių dalyvių liudijimai rodo ką kita.
Britų rašytojas, žurnalistas veteranas Alanas Hartas rašo: „Pirmasis Izraelio pasiteisinimas dėl savo veiksmų buvo tas, esą jį užpuolęs Egiptas. Tačiau šis pasakojimas buvo nedelsiant pakeistas vos visiems svarbiems didžiųjų pasaulio sostinių veikėjams tapo akivaizdu, kad Izraelis meluoja.
Tuomet Izraelis jau teigė turėjęs imtis prevencinių veiksmų, nes arabai ruošėsi jį pulti. Tai taip pat buvo propagandinė nesąmonė.“ Paremti šiuos savo žodžius žurnalistas straipsnyje „Melas dėl 1967 m. karo vis dar galingesnis nei tiesa“ cituoja aukštus Izraelio politinius ir karinius pareigūnus, kurie – tyčia ar ne – viešai yra ne kartą prisipažinę, kad 1967 m. karas buvo suplanuota Izraelio agresija, o ne gynyba, kaip iki šiol plačiai teigiama.
Vienas tokių buvo vyriausybės narys Mordechai Bentovas, 1971 m. cituotas Izraelio laikraštyje „Al-Hamishmar“: „Visa ta istorija apie [Izraelio] sunaikinimo pavojų buvo išgalvota iki smulkiausių detalių bei išpūsta a posteriori siekiant pateisinti naujų arabų teritorijų užgrobimą.“ Gen. Matetiyahu Peled, vadovavęs kariuomenės logistikai karo metu ir vienas iš dvylikos Izraelio generalinio štabo narių, 1972 m. sakė: „Tezė, pasak kurios 1967 m. birželį virš mūsų kabojo genocido pavojus ir Izraelis buvo priverstas kovoti už savo išlikimą, buvo tik blefas, gimęs ir kartotas po karo.“
1982 m. Izraelio premjeras Menachemas Beginas prasitarė dar tiesiau: „1967 m. birželį mes galėjome rinktis. Egipto kariuomenės koncentracija Sinajuje nebuvo įrodymas, kad [tuometinis Egipto prezidentas Gamalis Abdel-] Naseras ruošėsi mus pulti. Turime būti nuoširdūs. Tai mes nusprendėme jį užpulti.“
Okupuotose Golano aukštumose birželis – vyšnių derliaus metas. Drūzų šeimos renkasi soduose skinti uogų; rudenį lauks obuoliai. „Kai prisimenu Damaską, akyse susikaupia ašaros, – sako Aminas. – Tikiuosi, kad vieną dieną galėsime vėl būti Sirijos dalis.“
