Vilniuje visiškai sutemus ir už lango nurimus gatvės šurmuliui įsitaisau savo guolyje ir atsivertęs nešiojamąjį kompiuterį įsipilu taurę raudonojo vyno. Sėdu rašyti tekstą, kuriame žadu pasakoti apie karių gyvenimą priešakinėse Ukrainos karo linijose.
Dar nė įžangos pirmojo sakinio nespėjus parašyti suskamba žinutės garsas.
Ekrane matau nuotrauką. Joje – iš viršaus matomos purvu aplipusios kojos ir tarp jų pastatytas automatas. Fotografija atėjo iš fronte esančio jūrų pėstininko šaukiniu Haritonas. Šalia nuotraukos sekė lakoniška žinutė – „Sėdžiu blindaže. Prasidėjo apšaudymas...“
Staiga geriamas vyno gurkšnis tampa sprangus. Jaučiausi gavęs kaip šlapiu skuduru per veidą... Sėdžiu namie su taure vyno, rašau apie karą, kai tuo tarpu mano reportažų herojai sėdi tamsioje, purvinoje požeminėje tranšėjoje ir laukia, kol nustos į juos šaudyti artilerija... Pasidaro šlykštu dėl savęs.
Jie tikisi išgyventi dar vieną dieną, nors apie mirtį ir negalvoja. Nuvažiuotų stogas kasdien galvojant apie tai, kur esi. O mano šįvakar bėdos, kurį vyną rinktis – raudonąjį ar baltąjį...
Pasijutau neturįs teisės kalbėti apie šį karą. Tačiau apie tai kalbėti reikia. Nes jis jau seniai nugrimzdo bulvarinių skandaliukų ir vienadienių naujienų sraute.
„Ko tu ten važiuoji? Neverta. Juk nieko dabar ten nevyksta.“ Tai bene dažniausiai mano girdėta frazė prieš išvykstant į priešakines Ukrainos ir Rusijos karo linijas.
Mes jau pamiršome, kad viduryje Europos šiuo metu vyksta pats tikriausias karas. Ne antiteroristinė operacija, kaip kad mėgsta vadinti valdžia. Karas su visais padariniais.
Pamiršome, kad kažkur dabar po apkasus laksto galvas nulenkę kariai, o vaikai mokykloje mokosi langus užsidėję smėlio maišais. Mūsų bėdos kitos.
Nebuvau, nesu ir niekada turbūt jau nebūsiu politikos ir valdžios užkulisių mėgėjas. Man visuomet įdomiausia, kaip gyvena ir jaučiasi žmonės arčiausiai žemės, jų kasdienybė, buitis ir požiūris į gyvenimą. Šiuo atveju – gyvenantys ir kariaujantys pačiame fronto smaigalyje. Toliau jiems nėra kur.
Ką mato karys mėnesių mėnesius gyvendamas po žeme ir kasdien bandantis kovoti su priešu, kai jam valdžia suriša rankas, o į jo pusę nuolat švilpia sviediniai? Kaip jaučiasi civiliai, neturėdami kur pasitraukti iš priešakinių linijų, nors kasdien jų namus apšaudo artilerija? Kaip atsiranda abejingumas pavojams, tačiau lieka noras išgyventi...
Mums tai sunku suprasti. Sunku buvo ir man, kol neišgirdau kalenančio kulkosvaidžio ir sproginėjančių sviedinių. Viską pradedi vertinti kitais masteliais, kai užėjęs į svečių namą pirmiausia šeimininkų klausi: „Kur jūsų rūsys?“, o tik tada pradedi kalbėtis apie jų gyvenimą karo zonoje.
Būtent apie tai ir bus šis reportažų ciklas „Pamirštas karas“. Ne apie geopolitiką, ne apie vis naujus Minsko taikos susitarimus ar Ukrainos integraciją į Europą.
„Pamirštas karas“ – tai ciklas apie paprastų karių ir civilių žmonių gyvenimą, jų kasdienius rūpesčius, baimes ir emocijas. Karas nėra juodas ar baltas. Nėra vienos tiesos ir teisios pusės. Tačiau tai turbūt galima suvokti tik užuodus jo kvapą. To negali perteikti joks knygų skaitymas ar žinių reportažų žiūrėjimas. O pastarieji apie šį karą beveik išnyko iš mūsų eterio.
Žmogus jau toks sutvėrimas – negali ilgai būti prikaustytas prie vienos temos. Juolab trečius metus. O būtent tiek vyksta karas Ukrainoje. Tiek laiko žūsta žmonės, naikinami namai ir gyvenimai. Visa tai per šiuos metus niekur nedingo. Tiesiog mes pamiršome šį karą.
Šio ciklo tekstuose neieškokite objektyvumo. Jo nebus. Juose rasite tik mano emocijas, patirtus išgyvenimus ir aprašytus mano matytus vaizdus per beveik savaitę, kurią praleidau priešakinėse pozicijose su kariais ir civiliais.
Kiekvienas tuos pačius potyrius priimame savaip. Todėl net nebandau teigti, kad mano išgyventos emocijos ir matyti vaizdai atspindės fronto gyventojų mąstyseną. Neatspindės, tačiau tikrai priartins ir leis nors truputį suprasti jų kasdienybės rūpesčius.
