Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Pamirštas karas (3): kasdienė rutina belaukiant mirties

Kalbėdami apie karą paprastai įsivaizduojame šūvius, užtaisomus ginklus, mūšių vaizdus, sužeistų karių aimanas ir panašius vaizdus, matytus filmuose. Tačiau kare daug didesnę laiko dalį užima ramybė ir laukimas. Kasdienybė ir buitis. Šios temos paprastai nedomina žurnalistų. O man buvo įdomu. Kur kariai gyvena, ką valgo, kaip atrodo jų miegamieji. Būtent apie tai ir yra ši pasakojimo dalis. Ne apie kraują ar skausmą, o apie lovą ir košę.
Jūrų pėstininkas šaukiniu „Tol“ rūko požeminės virtuvės tarpduryje
Jūrų pėstininkas šaukiniu „Tol“ rūko požeminės virtuvės tarpduryje / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Nekantrus laukimas ir žilstantys iš baimės plaukai

Į pirmas priešakines pozicijas atvykstu jau visiškai sutemus. Pakeliui kertame daugybę patikros postų. Niekur jokių problemų nekyla. „Volontiorų“ vardas ir statusas visur atveria vartus. Tiesa, šįkart keletą kartų teko rodyti asmens dokumentą ir akreditaciją, o to seniau nė karto nebuvo prireikę.

Važiuodamas čia nejučia galvojau, kokius naujus žmones sutiksiu. Kaskart būdamas ATO (antiteroristinės operacijos) zonoje sutinku naujų žmonių, kurie vėliau tampa svarbūs mano gyvenime. Net jeigu nebendrauji, seki, kaip jiems sekasi.

Mąstau apie tai, kas laukia šįkart. Vis dar bijau. Bijau tiek, kad, regis, jaučiu, kaip važiuodamas žilstu... Keista būsena jausti, kaip žyla plaukai. Gal ji atsirado dėl nuovargio ar nemigos, tačiau kaskart naktį kratydamasis ant užpakalinės sėdynės pramerkęs akis galvoju apie baimę ir matau… akyse baltėjančius savo plaukus. Baimės akys didelės. Galų gale juk ne į kurortą važiuoju.

Fronto pilkoji zona

Tačiau, kaip ir visada, viskas pasikeičia atvykus į pirmąsias pozicijas. Baimę netrukus pakeičia smalsumas ir noras viską užfiksuoti. Pradedi nebeskaičiuoti nei miego, nei poilsio trukmės. Dažniausiai tam tiesiog nelieka laiko. Norisi kuo daugiau pajusti, patirti ir pačiupinėti savo rankomis.

Žmogui, nesusijusiam su karyba ir niekada (ačiūdie!) nemačiusiam karo, turbūt sunku įsivaizduoti, kaip atrodo fronto linija. Skirtingose vietose ir esant skirtingoms sąlygoms ji gali būti kitokia. Ukrainiečių kariai ir jų priešininkai negyvena per ištiestą ranką. Tarp separatistų ir ukrainiečių kariuomenės yra „pilkoji zona“, arba „niekieno žemė“. Paprastai tai yra plotas per gero šūvio atstumą tarp dviejų kariaujančių pusių, į kurią paprastai niekas nepatenka.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Tolumoje esantis baltas kalnas - jau separatistų pozicijos
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Tolumoje esantis baltas kalnas – jau separatistų pozicijos. Iki jo – „pilkoji zona“.

Pilkąją zoną iš abiejų pusių supa apkasai. Abiejų kariaujančių pusių. Tai priešakinės linijos. Žmonės, gyvenantys po žeme ir apkasuose. Nesvarbu, ar šie įtvirtinimai būtų viduryje lauko, ar eitų per gyvenvietę, apkasai ir tranšėjos yra gyvybiškai svarbios. Tik čia galima pasislėpti nuo apšaudymo ir drauge dar turėti galimybę atsišaudyti.

Jeigu fronto linija eina per gyvenvietę, pilkoji zona išimtiniais atvejais gali būti gyvenama. Žinoma, jeigu tai galima vadinti gyvenimu. Bet kokiu atveju šį judėjimą griežtai kontroliuoja abi kariaujančios pusės. Tiek vienai, tiek kitai atrodo, kad šie civiliai yra priešų šnipai. Nors paprastai jų tikslas būna vienintelis – išgyventi. Nes jeigu jie liko gyventi pilkojoje zonoje, vadinasi, visiškai neturi, kur bėgti. Čia gyventi gali tik tokie arba bepročiai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paskutinis patikros postas prieš pasiekiant priešakines pozicijas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Paskutinis patikros postas prieš pasiekiant priešakines pozicijas

Požemių kasdienybė

Kasdienybė čia nyki. Viename tokiame įtvirtinime gyvena apie dešimt žmonių. Gyvena mėnesį, du, tris, pusę metų. Jeigu valdžia pamiršta – toks egzistavimas gali ir dar ilgiau užtrukti. O pamiršta kartais ne apkasą, bet ir visą kuopą ar net batalioną.

Turbūt net nereikia sakyti, kad gyvenimas čia kitoks. Kariai patys kasa įtvirtinimus ir juos tobulina. Patys įsirengia sau žemines. Jų dydis, užstatymas ir aplinka priklauso nuo to, kiek turi noro ir užsidegimo dirbti ir stengtis dėl savęs ir kitų. Įprastai niekas nepersistengia dėl savo komforto ar saugumo. Jų logika tokia: kam stengtis, jeigu nežinai, kiek laiko čia būsi, kiek laiko liko gyventi...

Dėl to neretai apkasai būna tokio gylio, kad saugiai praeiti gali tik nulenkęs galvą ar net pritūpęs. Žeminėse vietos nedaug, o ir jos tokios žemos, kad aukštesnis žmogus turi pasilenkti.

Žinoma, tai nėra absoliuti taisyklė, juolab po truputį ir dalies karių mentalitetas keičiasi. Kaip ir pati Ukrainos armija. Vis daugiau tenka stebėti karių, kurie įdeda nemažai darbo, kad jų kasdienio gyvenimo sąlygos taptų kuo geresnės ir patogesnės, o juos pakeitę kariai taip pat galėtų patogiai gyventi ir kautis.

Kur karaliai pėsti vaikšto

Kartais pozicijų įtvirtinimas nustebina. Štai viena jūrų pėstininkų pozicija savo kontroliuojamame ruože pasidariusi ilgą apkasų ruožą, o gyvena po žeme užkastame jūrų konteineryje, ant kurio sudėti gelžbetoniniai blokai ir visa tai užkasta žemėmis.

Netgi šios pozicijos tualetas įrengtas po žemėmis, kad juo būtų galima naudotis vykstant ilgiems apšaudymams. Tai bene ištaigingiausia tokio tipo vieta, kurią esu matęs fronte. Apkase po stogu įrengtame tualete sukalta medinė dėžė, kurios viršuje yra paminkštinimas. Visa tai man iškrito iš bendro priešakinių linijų vaizdo.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Tualetas tranšėjose
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Tualetas tranšėjoje

Kitose pirmosiose linijose esančių tupyklų išvaizda kiek paprastesnė. Neretai tai tiesiog duobė su permestomis lentomis. Kartais įrengiama būdelė. Tačiau kvailiausia tai, kad nuėjęs į tualetą nežinai, ar grįši. Jis būna niekuo neapsaugotas, o sviediniai čia krinta be išankstinio įspėjimo...

Prisipažinsiu – man pačiam tai buvo viena nejaukiausių vietų. Norėdavosi kuo trumpiau ten užtrukti ir greičiau nešti kudašių po žeme arba bent į apkasus. Turbūt nė vienam kariui ar žurnalistui nesinori žūti tualete...

Retiems kariams ar karininkams pasiseka įsikurti name su normaliu tualetu ir veikiančiu vandentiekiu.

Virtuvės krosnelės dūmai – idealus taikinys

Priešakinėse pozicijose įprasta turėti virtuvę ar kitą patalpą, kurioje visiems bendrai gaminamas maistas. Šįkart teko matyti virtuves, įrengtas gyvulių fermose, šaltkalvių dirbtuvėse, požeminėse tranšėjose ar tiesiog name įprastai tam skirtoje gyvenamoje patalpoje.

Maistas gaminamas ant metalinių, malkomis kūrenamų krosnelių, kurių kaminai išvedami į lauką, o ten jau įvairiais būdais bandoma išskaidyti dūmus, kad separatistai neužfiksuotų tikslios žeminės vietos. Kartais kariai mieliau renkasi nedidelius dujų balionus ir virykles. Kad nekiltų dūmai ir būtų sunkiau užfiksuoti jų pozicijas. Kylantys dūmai gali tapti puikiu ugnies koreguotojų atskaitos tašku.

Virtuvė beveik visuomet yra ne tik maisto gamybos, bet ir bendravimo erdvė. Čia susirenka kariai, žiūri televizorių ir aptarinėja dienos žinias, filmus ar tiesiog geria arbatą.

Beveik visuose įtvirtinimuose ir drauge virtuvėse yra generatoriais gaminama elektra. Ji išvedžiota į gyvenamas žemines. Visur galima aptikti televizorių, kai kurie turi ir nešiojamuosius kompiuterius ar planšetes. Pirmą kartą pamačius vaizdas stebina. Smėlėtuose apkasuose ir žeminėse vatinėmis striukėmis apsirengę kariai, rankose laikydami planšetes, naršo internete...

Kai lašiniai su česnaku tampa delikatesu

Jeigu Lietuvoje gyvenote įprastą tarnautojo ar valdininko gyvenimą – Ukrainos fronte prie kariško valgiaraščio kurį laiką būtų sunku priprasti. Tai kruopų košės, bulvės, mėsos konservai. Tačiau iš patirties galiu drąsiai pasakyti, kad maivymasis trunka iki pirmo alkio. Paskui visos košės, konservai ir bet kas, kas suteikia kalorijų, tampa skanu.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ukrainos kario pusryčių porcija
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Ukrainos kario pusryčių porcija

Vienas gardžiausių patiekalų, kurį teko valgyti fronte, buvo malta lašinių ir česnakų košė. Ukrainiečiai ją vadina „smalecu“. Jos gamybos receptas maždaug toks: imame 250 g sūdytų lašinių, 10 skiltelių česnako, pagal skonį druskos. Viską keletą kartų sumalame mėsmale ir valgome užsitempdami ant duonos. Skonis ir jausmas nerealus. Ypač valgant sniegu uždengtoje tranšėjos žeminėje.

Savanoriai kartais atveža pagardų: raugintų agurkų, kopūstų, lašinių. Pasitaiko, kad konservuotos daržovės randamos užimtuose namuose. Tad kariai sukasi, kaip gali, kad maistas taptų kiek įmanoma labiau primenantis įprasto gyvenimo sąlygas. Šįkart fronte teko ragauti net pačių karių pasigaminto pyrago!

Atrodo, kad maisto trūkumas Ukrainos kariuomenėje baigia išnykti. Gal jis ne pats skaniausias, bet kariai bent jau nesiskundžia alkiu, kaip kad tekdavo išgirsti prieš porą metų.

Požeminiai miegamieji

Kariai miega tranšėjose dviaukštėse iš rąstų sukaltose lovose. Kiekvienas jų stengiasi įsirengti sau kuo jaukesnį guolį. Dalis net pasidaro užuolaidą, kad nors kiek jaustųsi turįs savo erdvės keliolikos kvadratų požeminėje patalpoje, kurioje gyvena dar 6–8 jo kovos draugai.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gyvenama žieminė priešakinėse linijose. Čia miega ir gyvena 8 jūrų pėstininkai.
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Gyvenama žeminė priešakinėse linijose. Čia miega ir gyvena 8 jūrų pėstininkai.

Gultų šonai ir viršus retkarčiais užkalami brezentu ar kita panašia medžiaga, kad nebyrėtų smėlis ir būtų jaukesnis vaizdas. Jų galuose sukalamos smulkios lentynėlės telefonams, jų įkrovikliams, vienai kitai knygai ir kitoms smulkmėms.

Labiausia pasiseka kariams, kuriems pavyksta apsigyventi karo pabėgėlių apleistuose privačiuose namuose. Jeigu pasitaiko nagingesnis karys – namas dažnai sutvarkomas taip, kad turėtų ne tik elektrą, bet ir vandentiekį ar net šildymą.

O tranšėjose gyvenantys kariai tenkinasi iš apversto plastikinio butelio tekančiu vandeniu.

Bene sunkiausia būna tiems, kuriems tenka užimti žuvusių karių miegamuosius. Jie ateina tartum į svetimą pasaulį, kurį reikia sunaikinti ir susikurti savo. O tokių žuvusiųjų ir sužeistųjų būna kasdien. Po vieną, o kartais ir po kelis.

Ką kariui reiškia draugo mirtis, ar nuo jos galima pabėgti ir kokie atsitiktinumai nuo jos saugo – kitoje ciklo „Pamirštas karas“ dalyje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?