Vietinių juoką pakeitė nerimas
Vėlų vakarą važiuojame automobiliu iš Mariupolio į Marjinką šalia Donecko. Manėme, kad mus pasitiks tik vietinė gyventoja Oksana, tačiau dabar ankštame mažiausiai dviejų dešimčių metų senumo automobilyje sėdime susispaudę penki žmonės. Kad būtų linksmiau, mus pasitikusi moteris pasiėmė į kompaniją savo sugyventinį ir gerą draugę.
Kompanija čiauškia nesustodama. Juokauja ir bando sąmoningai ar nesąmoningai mane ir kolegą Beną gąsdinti gyvenimu priešakinėse linijose kartu su civiliais.
„Jūs, vaikinai, nesuprantate, kur važiuojate. Čia juk visiškai nulinės pozicijos. Toliau tik niekieno žemė ir separai. Bet jeigu norite karo – važiuojame“, – kalba lengvai sukiodama vairą Oksana.
Sunku suprasti – ji juokauja, kalba piktdžiugiškai ar tiesiog mus laiko kvailiais, kurie nesupranta kur patekę. Bet man tai net nėra taip svarbu. Aš žinau, kur važiuoju ir kur gyvensiu. Marjinkos priešakines pozicijas esu ne tik aplankęs, bet jose ir nakvojęs kartu su kolega Dovydu Pancerovu. Tai buvo kiek mažiau nei prieš metus. Dabar jau žinau, ką ten pamatysiu ir kokios sąlygos mus pasitiks.
Socialinių tinklų grupės – būdas išgyventi
Artėjant Marjinkos miesteliui mūsų bendrakeleiviai vis dažniau pradeda tikrinti telefonus. Iš pradžių maniau, kad tiesiog prailgo jiems kelionė, tačiau vėliau suprantu, kad priežastis visai kita.
Trijulė pradėjo skaityti Marjinkos miestelio grupės įrašus „Facebooke“ ir „Vkontakte“ socialiniuose tinkluose. Pasirodo, kad karo metu ypač suintensyvėjo bendravimas tokiose grupėse. O jose vyksta ne pokalbiai apie nieką, o pranešama gyvybiškai svarbi informacija apie miestelio apšaudymą, jo intensyvumą, padarytą žalą ir nukentėjusius žmones.
Bendrakeleivių veidai po truputį pradeda niauktis ir rimtėti. „Stiprus apšaudymas ir kaip tik mūsų pusėje“... „Kala, kad net langai dreba... “ ... „Keli stiprūs sprogimai netoli mūsų namų...“ – ausis pasiekia pavieniai su nerimo gaidele ištarti sakiniai.
Matau, kaip keičiasi šių žmonių nuotaikos. Suprantu, kad jeigu žmonės, gyvendami keletą metų apšaudymo linijoje, taip reaguoja – vadinasi, išties rimta. Tačiau baimės nejaučiu. Tik tvirčiau suspaudžiu rankoje kamerą ir pasiruošiu filmuoti. Tačiau tuoj pat gaunu pastabą: „Ar gali tą raudoną lemputę paslėpti? Snaiperiui tu esi idealus taikinys...“ Nors tai keistai nuskamba, kai važiuoji automobiliu įjungtais žibintais, tačiau pastabą priimu ir uždengiu įrašymo lemputę.
Kelionė į apšaudymo epicentrą
Oksana skambina namo vaikams ir teiraujasi, ar viskas gerai. Jie patvirtina, kad apšaudymas itin intensyvus, tačiau jie dar rūsyje nesislepia. Moteris paprašo vyresnėlio atidaryti kiemo vartus ir garažo duris, kad kuo greičiau būtų galima patekti į namo vidų.
Įsukam į Marjinkos pirmąsias gatveles. Oksana kone rėkdama ištaria „Žiūrėk!!!“ ir rodo pirštu kiek dešiniau pro priekinį stiklą. Matau, kaip tamsiame danguje žemyn lekia švytinti raudona siūlė. Nesuvokiu, kas ten, o, tiesą pasakius, dabar tas ir nelabai įdomu. „Mes dabar važiuojame į patį apšaudymo centrą“, – ištaria Oksana, o man tuo metu iškyla dvi lygiavertės mintys – kaip išlikti gyvam ir kaip visa tai sugebėti užfiksuoti.
Oksanos draugės nepasiseka įkalbinti važiuoti drauge. Ji išlipa miestelio centre prie savo namų tikindama, kad yra labai pavargusi ir motina dėl jos išgyvens. Tačiau, man atrodo, kad ji tiesiog nenori važiuoti į tą peklą, kuri mūsų laukia.
Viename iš paskutinių gatvės namų mūsų jau laukia atviri kiemo ir garažo vartai. Įsukame, išjungiame šviesas ir iškart lekiame į namą.
Tačiau aplink vien tik tyla.
Gerti pradeda net stipriausieji
Nesuprantu, kas mus ir kodėl saugo, tačiau dar dvi minutės iki mūsų atvykimo šiame kieme skeveldros sudaužė lauko tualetą. Bet tai turbūt buvo vienas iš paskutinių sviedinių per šį apšaudymą. Vėliau sėdėdami virtuvėje išgirdome dar keletą sprogimų, bet tai nebuvo tas stiprusis apšaudymas, kurio taip bijojo mūsų šeimininkai.
Ta sėkmė lydi jau ne pirmą kartą. Ten, kur nepaliaujamai dreba žemė, viskas nurimsta, vos pasirodome mes. Kartais kariais net juokaudami prašydavo, kad mes pasiliktume ilgiau. Tada jie bent išsimiegoti gali.
Susėdame visi drauge virtuvėje. Ant stalo atsiranda vakarienė ir degtinės butelis. Šių namų šeimininkė Oksana prisipažįsta, kad net karui prasidėjus ji porą metų laikėsi ir negėrė, tačiau per pastaruosius metus neatsilaikė. Kaip ir dauguma miestelyje pasilikusių gyventojų, pradėjo gerti vakarais alkoholį. Sunku kitaip atsipalaiduoti.
Aš jos nesmerkiu. Lietuvoje pradedama gerti net ir be didesnių problemų, o čia žmonės kiekvieną dieną apšaudomi ir ne fejerverkais, o artilerijos sviediniais, kurių skeveldromis suvarpyta visa Oksanos kiemo tvora.
Niekas tuo nesididžiuoja ir nemėgsta apie tai kalbėti. Bet tai yra vienas raminamųjų vaistų nuo karo.
Snaiperis snaiperiu, o stogą sutvarkyti reikia
Sėdėdami prie stalo, valgydami vakarienę ir gerdami kas degtinę, o kas alų kalbėjomės apie gyvenimą civiliuose apkasuose. Mano dėmesį patraukė plastikinio lango stikle užklijuota skylė. Nemandagiai nutraukęs pasakojimą viduryje sakinio paklausiau, kas čia buvo. „Ai... ryte gaminau pusryčius ir snaiperis šovė per langą. Bet nepataikė“, – lakoniškai istoriją nupasakojo Oksanos draugas.
Kitą istoriją apie snaiperį išgirdau iš vietinio gyventojo.
Vienam Marjinkos gyventojui, kurio sodyba stovi priešakinėse linijose, prakiuro stogas. Žmogelis kopėčiomis ant jo užlipo ir pradėjo jį lopyti. „Vos pradėjus darbus separų snaiperis nutarė su manimi pažaisti. Aš tik pradėjau kalti, kai šalia manęs cinktelėjo kulka. Turbūt nenorėjo manęs nušauti, nes būtų pataikęs“, – pasakoja vyriškis.
„Po kurio laiko antroji kulka vėl įsmigo šalia manęs... Aš pasižiūrėjau į snaiperio pusę. Pamąsčiau, kad stogą tai vis dėlto reikia sutvarkyti ir dirbau toliau. Daugiau nebešaudė“, – keistą istoriją tarsi apie eilinę išvyką į parduotuvę pasakojo vyriškis.
Ši istorija man yra tartum simbolis vietinių gyventojų susitaikymo su aplinka ir pripratimo prie karo. Kai karas karu, bet stogą pataisyti juk reikia... Tokį beviltiškumo jausmą, kai viskas smenga tartum į liūną, nematyti prošvaisčių ir susitaikymą su snaiperio šūviais gal galima laikyti kaip pasąmoningą norą žūti ir taip išspręsti visas savo problemas...
Mirties alsavimas geriau nei gyvenimas be nieko
Kariai savo pozicijose keičiasi maždaug kas pusę metų. Vietiniai gyventojai čia gyvena nuo karo pradžios.
Manęs klausia (kadaise ir aš to paties klausiau vietinių), o kodėl jie nebėga niekur?
O kur bėgti? Oksana taip pasakė – svečias esi vieną dieną, o po to jau tampi našta. Ir nesvarbu, kokie giminaičiai ar draugai artimi bebūtų. Negali gyventi visaverčio gyvenimo. Esi net ne svečias, o prielipas.
Nuomoti butą? Už kokius pinigus? Butui reikia turėti tinkamą darbą, o jo nėra. Valstybė paramos nesuteikia. Tad realiai arba gyveni kasdieniuose apšaudymuose savo name arba bute, arba eini gyventi į plyną lauką.
Štai kodėl dauguma gyventojų pasiryžta likti kasdien apšaudomame savo būste. Čia turi stogą, sau įprastą aplinką ir viltį išgyventi. Išėjęs į plyną lauką neturėtum net stogo.
Tiesa, dalis gyventojų vis dėlto rado kur prisiglausti – pas giminaičius ar savo lėšomis nuomojasi kitą būstą ir bando radę darbą sudurti galą su galu. Dažniausiai tai būna jaunesnio amžiaus žmonės, kurie dar turi vilties ką nors pakeisti savo gyvenime. Senieji paprastai pasilieka kur gyvenę.
Šviestuvas, įspėjantis kada bėgti į rūsį
Kariai, gyvenantys priešakinėse linijose, turi ginklus, šarvines liemenes, šalmus, balistinius akinius, smėlio maišus ir kitokias apsaugas nuo artilerijos sviedinių ir kulkų. Civiliai gyventojai gyvena ten pat, tačiau neturi jokių apsaugų. Jiems tenka pasikliauti savo išmone ir atsitiktinumu.
Civiliai iš pradžių gyveno rūsiuose. Tačiau ten praleidę pusmetį ar metus suprato, kad karas taip greitai nesibaigs, todėl reikia ropštis į paviršių.
Priprato prie sprogimų, apšaudymų ir kulkų. Langus iš lauko užkalė metalinėmis plokštėmis. Paliko siaurą plyšelį patekti šviesai. Viduje ant jų užtiesė kilimus, kurie apsaugos, jeigu nuo smūgio bangos stiklai sutrupės.
Beveik visi fronte stovintys namai yra „pakrikštyti“ tiesioginio pataikymo arba bent suvarpyti skeveldromis.
Vietiniai jau priprato prie apšaudymų. Kai kurie jų jau net išrado savo seisminius daviklius. Štai moteris, kurios namas stovi antroje eilėje priešakinių linijų pradžioje, sako, kad miegamojo šviestuvas yra jos išgelbėtojas. Į kasdienius sprogimus ji per daug dėmesio nekreipia. Tačiau, kai pradeda šviestuvas judėti, vadinasi, šaudo labai arti ir jau reikia bėgti į rūsį.
