Maždaug 90 km nuo Atėnų įsikūrusi Livadija iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų šalies miestelių: saulėtą popietę lauko kavinėse vietiniai gurkšnoja kavą, šaligatviais slankioja dešimtys kačių, o itin siauromis gatvėmis dideliu greičiu laksto automobiliai.
Vis dėlto apie 22 tūkst. gyventojų glaudžiantį miestą išgarsino puikiai veikianti pabėgėlių integracijos programa – šiuo metu 70-tyje išnuomotų būstų Livadijoje gyvena 420 atvykėlių.
„Apgyvendinimo ir paslaugų schema“, kurią remia Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba (UNHCR), yra skirta užtikrinti pabėgėlių ir migrantų saugumą bei leisti jiems gyventi oriai. Lėšas šios, ESTIA vadinamos programos įgyvendinimui, skiria Europos Komisija (EK).
Pabėgėliai ir migrantai iš stovyklų perkeliami į iš vietos gyventojų išnuomotus būstus. Ši programa naudinga ne tik labiausiai pažeidžiamoms pabėgėlių grupėms, bet ir nuo finansinės krizės nukentėjusiems graikams – užtikrina stabilias pajamas.
Be to, pabėgėliams ir migrantams skiriama finansinė parama – gavę specialias banko korteles, jie gali patys planuoti savo išlaidas ir tokiu būdu stimuliuoti vietinę ekonomiką. Vienam asmeniui skiriama 150 Eur, šeimoms – iki 500 Eur per mėnesį.
Dėkingi, bet nusivylę nedarbu
Siauromis ir automobilių prigrūstomis gatvelėmis nuvykstame pas Zabito Mahmouro šeimą. Per keturias dešimtis perkopęs vyras čia apsistojo su žmona ir vaikais – aštuonmete ir dešimtmečiu. Dar du vyresni Zabito vaikai šiuo metu gyvena Vokietijoje – šeima planuoja artimiausiu metu prie jų prisijungti.
Mahmourai į Graikiją atvyko iš didžiausio Sirijos miesto Alepo, kuriame ketverius metus vyko kruvinas mūšis tarp sukilėlių ir prezidento Basharo al Assado pajėgų. Visoje provincijoje susidūrimų metų žuvo per 31 tūkst. žmonių.
Vos atvykusiems į Graikiją, Zabitui ir jo artimiesiems teko apsistoti netoli Atėnų įsikūrusioje pabėgėlių stovykloje. Vyras prisimena siaubingas sąlygas – dešimt mėnesių teko gyventi palapinėje, nebuvo prieinamos jokios paslaugos.
Zabitui antrina kartu į Graikiją atvykęs ir tuo metu Mahmourų namuose lankęsis Ahmedas al Rifah. Jaunas siras jau dvejus metus nematė Vokietijoje gyvenančios žmonos ir dukros.
„Stovykloje praleidau pusantrų metų. Tokių sąlygų niekam nelinkėčiau, nenuostabu, kad ten (apsistojusiems žmonėms – red.) prasideda psichologinės problemos. Buvau praradęs viltį, keturis kartus prašiau, kad man leistų grįžti į karo apimtą Siriją. Neleido – sakė, kad pernelyg pavojinga“, – pasakojo Ahmedas.
Mahmourų būsto interjeras – kiek eklektiškas, tačiau butas jaukus ir tvarkingas. Tiesa, svečius čia pasitinka šaltis – tiek sirų šeima, tiek daugybė krizės išvargintų graikų negali sau leisti mokėti už šildymą. Vis dėlto Zabitas sakosi esąs labai dėkingas už tai, kas jam buvo suteikta, gerų žodžių negaili ir kalbėdamas apie kaimynus.
Z.Mahmouras: „Žinoma, juk tai – mano tėvynė. Jei karas pasibaigs, aš neabejotinai sugrįšiu. To nori ir dauguma mano kartos žmonių. Privalau grįžti – juk ten turiu namus, ten dirbau. Tačiau mano vaikai nori likti čia arba Vokietijoje.“
Šeima neplanuoja pasilikti nei Livadijoje, nei Graikijoje apskritai – šalyje, kurioje nedarbo lygis siekia 21,2 proc., užsieniečiui įsidarbinti labai sudėtinga.
„Pirmiausia bandysiu išmokti vokiečių kalbą, po to norėčiau įkurti nuosavą verslą – dirbti tą patį, ką dirbau Sirijoje. Jei būtų įmanoma rasti darbą čia, liktumėme Graikijoje. Noriu dirbti, kad mano žmona dirbtų, kad vaikai eitų į mokyklą“, – ateities planus dėstė Sirijoje elektriku dirbęs Zabitas.
Paklaustas, ar norėtų vieną dieną sugrįžti į Siriją, Zabitas reikšmingai atsidūsta – tarsi išgirdęs kvailiausią klausimą pasaulyje.
„Žinoma, juk tai – mano tėvynė. Jei karas pasibaigs, aš neabejotinai sugrįšiu. To nori ir dauguma mano kartos žmonių. Privalau grįžti – juk ten turiu namus, ten dirbau. Tačiau mano vaikai nori likti čia arba Vokietijoje“, – atviravo siras.
Vis dėlto Mahmourų likimas – neaiškus. Jie kol kas nesulaukė atsakymo, kada bus perkelti į norimą šalį. Pavasarį Vokietija apribojo pas šeimos narius atvykti norinčių pabėgėlių skaičių – per mėnesį jų priima ne daugiau kaip 70. Vadinasi, kai kuriems Graikijoje esantiems asmenims susitikimo su artimaisiais gali tekti laukti net penkerius metus.
Pasipriešinimas, virtęs svetingumu
Už sėkmingą integracijos programą ir patogius būstus vietiniai gali būti dėkingi Livadijos merei Giotai Poulou. Jai „Apgyvendinimo ir paslaugų schemos“ idėja gimė 2015-aisiais – tuomet už pabėgėlius atsakinga Graikijos gynybos ministerija kreipėsi į G.Poulou dėl stovyklos Livadijoje įkūrimo.
Merė tikina nusprendusi, kad reikia ieškoti pažangesnių problemos sprendimo būdų, todėl, keletą kartų atmetusi ministerijos siūlomas vietas ir tokiu būdu laimėjusi du papildomus mėnesius, ji pabėgėlių apgyvendinimui išnuomojo 55 būstus.
G.Poulou: „Kai paskelbėme apie planus mieste pastatyti mečetę, buvau išvadinta džihadiste.“
G.Poulou prisimena, kad vietos gyventojai tokį projektą iš pradžių vertino labai skeptiškai – prasidėjo net demonstracijos. Vėliau savivaldybė sulaukė daugybės nepagrįstų kaltinimų, pavyzdžiui, kad žiemą keliai valomi tik ten, kur gyvena pabėgėliai.
„Paskelbus apie planus mieste pastatyti mečetę, buvau išvadinta džihadiste“, – teigė merė.
„Kai projekto įgyvendinimas įsibėgėjo, žmonės klausinėjo, kada gi atvyks pabėgėliai. Integracija buvo tokia pavykusi, kad jie net nesuprato, jog pabėgėliai čia gyvena jau kurį laiką. Dabar nebėra jokios įtampos, vietinių baimės nepasitvirtino“, – tikina G.Poulou.
Merės manymu, viena iš sėkmingos integracijos priežasčių yra ta, kad trečdalį Livadijos pabėgėlių populiacijos sudaro vaikai, kurių didžioji dalis šiuo metu lanko mokyklas.
G.Poulou: „Padėdami jiems nenorime nuskriausti vietinių – juk daugybė graikų dėl krizės turėjo apsigyventi gatvėje.“
Be to, atsikratę išankstinio nusistatymo ir pajutę finansinę naudą, graikai visoje šalyje patys kreipiasi į savivaldybes ir siūlo savo būstus – prieš finansinę krizę prasidėjęs statybų bumas lėmė, kad net 74 proc. graikų turi nekilnojamojo turto.
Vis dėlto G.Poulou pripažįsta, kad nors integracijos programa puikiai veikia, pabėgėlių gyvenimas čia tikrai nėra rožėmis klotas, o didžiausia problema išlieka nedarbas.
„Mums reikia programų, skirtų ne tik pabėgėliams, bet ir graikams. Siekiama, kad 60 proc. tų programų pagalba įkurtų naujų darbo vietų tektų graikams, o 40 proc. – pabėgėliams ir migrantams. Padėdami jiems nenorime nuskriausti vietinių – juk daugybė graikų dėl krizės turėjo apsigyventi gatvėje“, – sakė G.Poulou.
Vis dėlto merė pripažįsta, kad planai išvykti į kitas šalis kartais apsunkina integraciją: „Kai kurie atsisakė leisti vaikus į mokyklas, nes žino, kad greitai išvažiuos. Kiti nenori mokytis graikų kalbos, nes galvoja, kad tai jiems nebus naudinga.“
Tenka taupyti
Kitą šeimą lankome kiek toliau nuo miesto centro – ramiame nuosavų namų rajone, kuriame netrūksta žalumos. Vos įėjus pro duris paaiškėja, kam Samy šeimai tiek erdvės – mus pasitinka Salwa ir penki jos vaikai: septyniolikmečiai dvyniai Khaledas ir Waleedas, aštuonmetis Hamedas, keturiolikmetė Shog ir vos šešerių sulaukusi Shahed.
Nors namuose auga penki vaikai, būstas pasižymi nepriekaištinga tvarka. Tiesa, nelengvą buitį išduoda pavargęs mamos žvilgsnis.
Į Graikiją atvykusi birželį, šeima šiuose namuose apsigyveno jau spalį – ne visiems pasiseka taip greitai gauti pastogę. Tiesa, Salwa su vaikais taip pat neketina pasilikti Graikijoje – laukia, kol galės išvykti pas Airijoje gyvenantį ir šiuo metu studijuojantį vyrą. Jo Salwa ir vaikai nematė jau beveik trejus metus.
Daugiavaikė šeima atvyko iš Kuveito – turtingos Artimųjų Rytų šalies, įsispraudusios tarp Irako ir Saudo Arabijos. Nors šalis įprastai laikoma saugia, Samy šeima, kaip ir kiti beduinai, neturi pilietybės, dokumentų ir paprasčiausių teisių – pavyzdžiui, į švietimą ar sveikatos apsaugą.
S.Samy: „Tenka taupyti, tačiau bandome verstis be papildomos pagalbos. Futbolo komanda pasiūlė berniukams nupirkti specialius batus, tačiau atsisakėme – norime būti savarankiški.“
Šeima sako Graikijoje esanti laiminga – aštuonmetis Hamedas jau lanko mokyklą ir pramoko graikiškai, dvyniai Khaledas ir Waleedas žaidžia už vietinę futbolo komandą.
Salwa nedrąsiai pripažįsta, kad finansinės paramos ne visada užtenka – šešių asmenų šeima verčiasi už 500 Eur per mėnesį. Kai dvyniams sukaks 18 metų, jie, kaip pilnamečiai asmenys, gaus dar po 150 Eur.
Nors šeima turi nedaug, nepamiršta beduiniško svetingumo – pasibaigus pokalbiui geriame sultis ir valgome namuose keptą pyragą, o mažasis Hamedas iš savo „slėptuvės“ ištraukia ir primygtinai siūlo saldainių.
„Tenka taupyti, tačiau bandome verstis be papildomos pagalbos. Futbolo komanda pasiūlė berniukams nupirkti specialius batus, tačiau atsisakėme – norime būti savarankiški“, – išlydėdama svečius pasakoja daugiavaikė mama.
