„Panama Papers“ šaltinis: Rusijos valdžia trokšta mano mirties

„Siena“ vienintelė Lietuvoje gavo teisę publikuoti interviu su „Panama Papers“ istoriją pradėjusiu anonimu. Interviu atliko Frederikas Obermaieris ir Bastianas Obermayeris – du žurnalistai, su kuriais šis žmogus susisiekė prieš septynerius metus, pradėdamas garsiąją „Mossack Fonseca“ dokumentų istoriją. Interviu publikuojamas F.Obermeierio ir B.Obermeierio įkurtame tiriamosios žurnalistikos centre „Paper Trail Media“ ir Vokietijos leidinyje „Der Spiegel“.

Pateikiame pilną pokalbio su „Panama Papers“ šaltiniu vertimą į lietuvių kalbą. Visą interviu anglų kalba, publikuojamą „Der Spiegel“, rasite čia.

2015 metais „Johnu Doe“ pasivadinęs pranešėjas anonimiškai kreipėsi į Vokietijos leidinį „Süddeutsche Zeitung“ ir dviem žurnalistams nutekino dagiau nei 2,6 terabaito slaptų duomenų, įskaitant milijonus elektroninių laiškų. Dokumentų kilmė – Panamoje veikusi finansinių paslaugų kontora „Mossack Fonseca“, tuo metu buvusi viena stambiausių figūrų ofšorinių įmonių steigimo ir aptarnavimo sektoriuje.

F.Obermaieris ir B.Obermayeris duomenimis pasidalijo su tarptautiniu tiriamosios žurnalistikos centru ICIJ, kuris subūrė didžiausią tarptautinę žurnalistų komandą duomenų analizei. Taip gimė „Panama Papers“.

Dėl „Panama Papers“ atskleistos informacijos atsistatydino Islandijos ir Pakistano premjerai ir nemažas būrys kitų politikų skirtingose šalyse. Nutekėję duomenys sukėlė protestus Londone ir Reikjavike, privedė prie aibės teisėsaugos ir kitų valstybinių institucijų tyrimų. Nutekintų duomenų dėka valstybių biudžetai atgavo net 1,3 milijardo dolerių.

Per visą tą laiką „Johnas Doe“ viešai pasisakė vienintelį kartą – internete publikuodamas manifestą, paskelbtą keturios savaitės po „Panama Papers“ duomenų paviešinimo. Manifeste „Panama Papers“ šaltinis apeliavo į politikus, kad šie imtųsi priemonių prieš nelygybę.

Per tą laiką apie „Panama Papers“ parašytos knygos, sukurti dokumentiniai filmai ir net vaidybinis filmas su Meryl Streep. O „Johnas Doe“ laikėsi tylos įžadų.

Neseniai jis susisiekė su dviem buvusiais „Süddeutsche Zeitung“ žurnalistais, dabar bendradarbiaujančiais su „Der Spiegel“. Siekiant užtikrinti šaltinio anonimiškumą, pokalbis vyko internetu, naudojantis programine įranga, kuri perteikė „Johno Doe“ atsakymus, nenaudojant jo ar jos balso.

– Kaip laikotės? Ar esate saugus?

– Kiek žinau, esu saugus. Gyvename pavojingame pasaulyje, ir tai mane kartais slegia. Bet bendrai kalbant, laikausi gana gerai, ir manau, kad man labai pasisekė.

– Tylėjote šešerius metus. Negi nebuvo pagundos atskleisti, kad tai jūs paviešinote slaptas operacijas per ofšorines įmones, susijusias su valstybių ir vyriausybių vadovais, narkotikų karteliais ir kitais nusikaltėliais?

– Ne kartą, kaip, manau, daugeliui nutinka, svėriau galimybę prisiimti nuopelnus už savo darbą. Šlovė niekada nebuvo svarbus elementas. Tuomet mano pagrindinis rūpestis buvo išlikti gyvam pakankamai ilgai, kad kas nors papasakotų šią istoriją. Sprendimas surinkti man prieinamus „Mossack Fonseca“ duomenis užtruko keletą dienų, jaučiausi lyg žiūrėčiau į užtaisyto šautuvo vamzdį, bet privalėjau tai padaryti.

– Susisiekėte su Vokietijos dienraščiu „Süddeutsche Zeitung“, kuris inicijavo daugiau nei 400 žurnalistų bendrą darbą, koordinuojant ICIJ. Ko tikėjotės, kai susisiekėte su mumis?

– Kai su jumis susisiekiau, neturėjau žalio supratimo apie tai, kas įvyks; net nežinojau, ar apskritai atsakysite. Iki tol susirašinėjau su daugeliu žurnalistų, kurie neparodė susidomėjimo, įskaitant „New York Times“ ir „Wall Street Journal“. „Wikileaks“ net nesivargino atsakyti, kai su jais susisiekiau kiek vėliau.

– Pasaulinė žurnalistų komanda pradėjo publikuoti „Panama Papers“ 2016 metų balandžio 3 d. Kokia ši diena buvo jums?

– Tai prasidėjo kaip eilinis sekmadienis. Susitikau su keliais draugais, pavalgėme, ir buvau priblokštas sužinojęs, kad Edwardas Snowdenas sukėlė didelį susidomėjimą aptardamas projektą per „Twitter“.

– NSA duomenis nutekinęs pranešėjas, dabar gyvenantis Rusijoje, kažkaip sužinojo apie tyrimą ir dar prieš mums jį publikuojant „Twitteryje“ paskelbė apie „didžiausią duomenų nuotėkį žurnalistikos istorijoje“...

– Stebėjau, kaip socialiniuose tinkluose sklinda tūkstančiai pranešimų. Tai buvo nepalyginama su niekuo, ką buvau matęs. Informacijos sprogimas, tiesiogine prasme. Žmonės, su kuriais buvau, pradėjo apie tai kalbėti iškart, kai tai įvyko. Labai stengiausi elgtis taip, kaip bet kuris žmogus, kuris pirmąsyk apie tai išgirdo.

– Daugelis ekspertų „Panama Papers“ lygina su Watergate‘o istorija. Svarbiausias šaltinis ten buvo vienas FTB vadovų Markas Feltas, pasivadinęs „Deep Throat“ ir atskleidęs savo tapatybę tik po 33 metų...

– Kartais susimąstau apie Marką Feltą ir rizikas, su kuriomis jis susidūrė. Mano rizikos profilis kiek kitoks nei jo. Man [su tapatybės atskleidimu] gali tekti palaukti, kol gulėsiu mirties patale.

– Kodėl?

– „Panama Papers“ palietė daugybę tarptautinių nusikalstamų grupuočių, kai kurios jų susijusios su vyriausybėmis. Dėl to sunku įsivaizduoti, kaip galėčiau atskleisti savo tapatybę ir išlikti saugus. Feltui pirmiausiai reikėjo sukti galvą dėl Richardo Nixono ir jo aplinkos, o Nixonas atsistatydino praėjus tik porai metų, kas iš jo atėmė galią. O man reikia sukti galvą dėl grupuočių, kurios gali tebeveikti ir po 50 metų.

– Ar kam nors pasakojote apie savo vaidmenį „Panama Papers“?

– Kai pasklido žinia, pasakiau tik keliems artimiausiems žmonėms.

15min nuotr./Panama Papers

– Tylėjote šešerius metus. Kodėl dabar nusprendėte prabilti?

– Per pastaruosius šešerius metus buvo ne viena proga, kai jaučiau pagundą prabilti. Kiekvienu atveju atrodė, kad pasaulis ritasi vis arčiau katastrofos, ir vis stiprėjo jausmas, kad reikia kažkaip įsikišti. Tačiau kartu turėjau pasverti dar keletą faktorių.

– Apie ką būtent kalbate?

– Pirmiausiai, žinoma, apie savo ir savo šeimos saugumą. Kitas dalykas – faktas, kad pasaulis yra didelis ir pilnas kakofonijos balsų, kurie visi stengiasi kažką pasakyti. Norėjau, kad mano žodžiai turėtų prasmę, o ne pasimestų po dar vieno Donaldo Trumpo „tweeto“. 2016 metais [manifeste] rašiau, kad bijau to, ką matau – kad „didelė destabilizacija“ gali būti jau čia pat. Bijau, kad tai jau prasidėjo.

– Kokią destabilizaciją turite omenyje?

– Fašizmo ir autoritarizmo iškilimas globaliai. Nuo Kinijos ar Rusijos, iki Brazilijos ar Filipinų, o ypač – Jungtinėse Valstijose. Amerika per savo istoriją yra padariusi siaubingų klaidų, bet ji veikė kaip atsvara blogiausiems režimams, kai to labiausiai reikėjo. Šios pusiausvyros nebeliko.

– Lengvatinio apmokestinimo teritorijos turi milžinišką reikšmę autokratinių režimų lyderiams.

– Putinas yra didesnė grėsmė JAV nei buvo Hitleris, o fiktyvios įmonės – jo geriausias draugas. Rusijos kariuomenę finansuojančios fiktyvios įmonės – tai, kas žudo nekaltus civilius Ukrainoje, kai Putino raketos smogia prekybos centrams. Fiktyvios įmonės, už kurių slepiasi Kinijos konglomeratai, žudo nepilnamečius kobalto kasyklų darbininkus Konge. Fiktyvios įmonės sudaro sąlygas visiems šiems siaubams, eliminuodamos atskaitomybės prieš visuomenę faktorių. O be atskaitomybės visuomenė negali funkcionuoti.

– „Panama Papers“ dabar aktualūs kaip niekad – dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Pavyzdžiui, vienas seniausių ir artimiausių Vladimiro Putino bičiulių, violončelininkas Sergejus Rolduginas, vasario gale pateko į sankcijų sąrašus. Pagrindinės to priežastys – tai, ką aptikome „Panama Papers“: duomenys, parodantys, kad Rolduginas greičiausiai veikė kaip statytinis savo galingo bičiuliu naudai ir disponuoja, bent jau „ant popieriaus“, milijardiniu turtu. Ar šis įvykis nudžiugino?

– Tikrai apsidžiaugiau pamatęs Rolduginą sankcijų sąraše. Manau, kad tai nuostabu.

Donato Gvildžio / 15min iliustracija/Vladimiro Putino bičiulis Sergejus Rolduginas - ne vienintelis Rusijos politinio elito atstovas, kurio pėdsakai rasti Troika Laundromat

– Ar bijote Rusijos keršto?

– Tai rizika, su kuria turiu gyventi, atsižvelgiant į tai, kad Rusijos valdžia aiškiai parodė norinti mano mirties. Dar iki to, kai „Russia Today“ sklaida buvo apribota dėl Rusijos invazijos Ukrainoje, jie transliavo dviejų dalių dokumentinę dramą apie „Panama Papers“. Ten buvo „Johno Doe“ personažas, kuris įžanginių titrų metu yra kankinamas ir patiria galvos traumą, o po to animacinis laivas plaukia jo kraujo upėje – tarsi tai būtų Panamos kanalas. Tai buvo tikrai keista ir neskoninga, bet tikrai ne subtilu.

Matėme, kaip asmenys, susiję su ofšorinių įmonių sąskaitomis, griebiasi žmogžudysčių – Daphne Caruana Galizia ir Jáno Kuciako tragedijas. Jų mirtys mane labai sukrėtė, ir raginu Europos Sąjungą užtikrinti teisingumą Daphnei, Janui ir jų artimiesiems. Ir užtikrinti įstatymo viršenybę Maltoje – vienoje iš „Mossack Fonseca“ buvusių jurisdikcijų.

„Russia Today“ filmo apie „Panama Papers“ stopkadras

– 2017 metais Vokietijos policija gavo aibę „Mossack Fonseca“ dokumentų, taip pat iš anoniminio šaltinio.

– Taip, tai buvau aš. Norėjau bendradarbiauti su valstybinėmis institicijomis, nes atrodė akivaizdu, kad už „Panama Papers“ atskleistus nusikaltimus turi būti atitinkama atsakomybė. Vokietijos valdžia – labiau nei bet kas kitas – užtikrino, kad apsaugos mane ir mano šeimą, ir po kurio laiko pasiekėme susitarimą, kuris atrodė teisingas. Deja, Vokietijos valdžia netrukus jį pažeidė ir, mano požiūriu, sukėlė pavojų mano saugumui. Apgailestauju, bet nepatarčiau kitiems pasikliauti Vokietijos pažadais.

– Anot žiniasklaidos pranešimų, gavote už tai 5 mln. eurų. Kodėl esate nepatenkintas Vokietijos policija?

– Buvo trys esminės problemos. Visų pirma, kai Vokietijos policija gavo duomenis, buvau paliktas vienas, be jokios apsaugos. Man tai atrodė neteisinga, nes pavojus mano saugumui ne tik nesumažėjo, bet turbūt net išaugo. Netrukus po to Berlyne, vidury dienos, įvykdyta žmogžudystė, siejama su [Rusijos] FSB. Ten galėjau būti aš. Visų antra, Vokietijos valdžia nesilaikė mūsų finansinio susitarimo. Tai sukėlė papildomų problemų, kurios kėlė pavojų mano saugumui. Visų trečia, Vokietijos policija ne sykį atsisakė galimybės išnagrinėti daugiau duomenų apie ofšorinių įmonių pasaulį, apimančių ne tik „Panama Papers“, o tai tiesiog šokiruoja.

– Taigi jūs manote, kad Vokietijos tarnybos neužtikrino jūsų saugumo?

– Noriu būti sąžiningas jų atžvilgiu. Jie pasiūlė šiokią tokią apsaugą, bet situacija buvo tokia, kai vienos klaidos pakaktų katastrofiškam ir neatitaisomam rezultatui. Dėl daugybės priežasčių nebuvau patenkintas jų požiūriu, ypač kai prabėgo vis daugiau laiko. Jei Vokietijos valdžia tikrai būtų suvokusi „Panama Papers“ svarbą, neabejoju, kad ji būtų veikusi smarkiai kitaip.

– Ko būtent tikėjotės iš Vokietijos policijos? Liudininkų apsaugos programos? Naujos tapatybės? Ar daugiau pinigų?

– Galiu pasakyti tik tiek, kad jie nesilaikė mūsų finansinio susitarimo.

– Vokietijos teisėsauga „Mossack Fonseca“ duomenimis pasidalijo su dešimtimis valstybių. Tačiau duomenys apriboti, teikiant informaciją tik apie kiekvienos valstybės piliečius. Pagal tokią logiką, duomenys apie Rusijos oligarchus gali būti teikiami tik Rusijos tarnyboms, nebent kitose šalyse vyktų ikiteisminiai tyrimai. Tai absurdiška situacija, ypač atsižvelgiant į tai, kad šie žmonės neseniai įtraukti į sankcijų sąrašus dėl Rusijos invazijos Ukrainoje.

– Deja, nei Vokietijos, nei JAV vyriausybės neparodė didelio susidomėjimo „Panama Papers“. Užuot darę tai, jie susitelkė į jachtas. Atvirai kalbant, jachtos nėra tokios svarbios – neskaitant simbolinės jų reikšmės. Ofšorinės įmonės ir fondai – tai yra svarbu. Sankcijos – svarbus įrankis, bet yra ir kitų. Pavyzdžiui, JAV galėtų atlikti kratas kai kurių svarbiausių ofšorinių įmonių steigėjų biuruose Amerikos teritorijoje, taip parodant, kad tokia veikla nebėra toleruojama. Jiems tai būtų paprasta, bet tai kol kas neįvyko.

– Rusijos elitas paprastai slepia prabangių namų, jachtų, lėktuvų ir kito turto nuosavybę už sudėtingų ofšorinių struktūrų. Kaip tam padaryti galą?

– Manau, Vakarų pasaulis Vladimirą Putiną ilgą laiką traktavo kaip rakštį – bet tokią, kurią jie gali kontroliuoti per ekonomines paskatas. Tai akivaizdžiai nesuveikė. Reikėtų tikrai nepaprastai didelių pastangų, tarsi šiuolaikinio Manhatano projekto, kurio tikslas būtų išnarplioti ofšorinių įmonių pasaulio paslaptis. Techniniai pajėgumai tam neabejotinai yra. Kitas klausimas – ar tam yra politinės valios. Kol kas nematau jos požymių.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./„Mossack Fonseca“

– Kodėl, jūsų manymu, iki šiol nebuvo nė vieno atvejo, kai didelis duomenų nutekinimas įvyktų Rusijoje?

– Net jei turi tam reikalingą drąsą, norint tapti pranešėju reikia ir atitinkamo kiekio laisvės. Kažkas [toje valstybėje] turi tave išklausyti, turi būti ir bent kažkiek noro sukelti permainas. Rusijoje sunkiai surasi tokios laisvės požymių – tik tiek, kad Putinas žudo ir kalina tuos, kurie turi drąsos.

– Edwardas Snowdenas yra įstrigęs Rusijoje. Nors kritikuoja Putino valdžią kaip korumpuotą, jis negali išvykti iš šalies, nes būtų teisiamas JAV.

– Snowdenas – tik viena dėlionės detalė informaciniame kare, kurį Rusija didžiąją dalį pastarojo šimtmečio kariauja prieš JAV. Jei JAV žvalgyba turi jo [E.Snowdeno] kaltės įrodymų – tegul paviešina. Jei neturi – prezidentas Bidenas jam turėtų suteikti amnestiją ir pakviesti namo. Tai tikrai yra taip paprasta.

– Kiek esate patenkintas „Panama Papers“ poveikiu?

– Esu priblokštas „Panama Papers“ rezultatų. Tai, ko pasiekė ICIJ, neturi precedento. Esu labai patenkintas, netgi didžiuojuosi, kad dėl „Panama Papers“ įvyko didelės reformos. Tai, kad po to vyko panašaus masto tarptautiniai žurnalistų tyrimai, taip pat yra tikras triumfas. Deja, to vis dar nepakanka. Niekada nemaniau, kad vienos teisinių paslaugų firmos duomenų nutekinimas galėtų sustabdyti globalią korupciją ar, juo labiau, pakeisti žmogaus prigimtį. Politikai turi imtis veiksmų.

Turi būti viešai prieinami įmonių registrai kiekvienoje jurisdikcijoje – nuo Mergelių salų ar Angilijos iki Seišelių, Labuano ar Delavero. Tai turi įvykti dabar. Ir jeigu girdite, kad kažkas tam priešinasi, panašu, kad girdite politiką, kurį reikia atleisti iš pareigų.

– Edwardas Snowdenas jūsų atvejį yra minėjęs kaip geriausią įmanomą scenarijų pranešėjui. Sukėlėte milžiniškas permainas, ir vis dar esate laisvas bei niekam nežinomas. Ar jūs save matote taip pat?

– Manau, kad man labai pasisekė, nes viskas išsirutuliojo būtent taip, nors niekas nesusiklojo tobulai. Anonimiškumo išsaugojimas turi akivaizdų pranašumą, nes tai bent santykinai užtikrina mano saugumą, bet yra ir atitinkama kaina. Negalėjau palaikyti šios istorijos viešumo taip, kaip tai padarė Edwardas Snowdenas su NSA. Aišku, už tai jis iš esmės sumokėjo savo laisve. Visada yra kaina.

– Ko pats išmokote iš buvimo pranešėju?

– Sakyčiau, svarbiausia yra tai, kad mano pavyzdys parodė, kad sukelti didelius pokyčius ir po to toliau ramiai gyventi yra įmanoma. Bet tam reikia daug darbo ir ne mažesnio kiekio sėkmės.

– Ką patartumėte kitiems, kas svarstys galimybę nutekinti informaciją?

– Atskleisti tiesą apie jautrius dalykus niekada nebus lengva. Manau, vienas iš nuvertintų faktorių yra tai, kiek svarbu išlaikyti šaltą protą. Nesvarbu, su kuo kalbiesi – su žurnalistu ar su valstybės tarnybomis – nusiteik, kad viskas judės labai lėtai. Reikia tiesiog kvėpuoti ir kartkarčiais pagalvoti apie ką nors kito.

– Jei galėtumėte atsukti laiką, ar vis tiek nutekintumėte duomenis?

– Akimirksniu.