Tapo gana sunku įsivaizduoti laikus, kai žmonės biure per savaitę praleidžia po 40 valandų. Ar net daugiau, jei siekia padaryti įspūdį savo vadovams.
Iki pandemijos buvimas darbe fiziškai, kad atrodytum atsidavęs, nesvarbu, net jei visai neproduktyvus, buvo neatskiriama biuro gyvenimo dalis.
Prieš pandemiją Jungtinėje Karalystėje (JK) atlikus apklausą 80 proc. darbuotojų nurodė, kad toks fizinis buvimas egzistavo jų darbovietėse.
Tačiau nuotolinis darbas leido vadovams ir darbuotojams iš naujo apgalvoti tokį buvimą darbe. Jau seniai žinoma, kad jis JK ekonomikai kainuoja milijardus dolerių, nes net ir sergantys asmenys keliauja į biurą ir taip užkrečia kitus.
Be to, taip sukuriama toksiška aplinka, lemianti padidėjusį darbo krūvį: ilgai biuruose sėdintys asmenys sukuria spaudimą visiems kitiems elgtis taip pat.
„Žinome, kad svarbu produktyvumas, o ne sėdėjimas prie stalo ar kompiuterio – apie tai buvo kalbama metų metus“, – rašo BBC.
Nepaisant puikios progos atsisakyti tokios praktikos, ji vis dar labai gaji, tiesiog persikėlė į skaitmeninę erdvę: žmonės dirba ilgiau nei bet kada anksčiau, visą parą atsakinėja į elektroninius laiškus ir žinutes, kad parodytų, jog yra labai „įsitraukę“.
„Tiesiog buvimo efektas“
Fizinio buvimo darbe kultūra naudingiausia tiems, „kurie turi laiko atvykti anksti ir išvykti vėlai“, BBC sakė Brandy Aven, organizacinės teorijos, strategijos ir verslumo docentė Carnegie Mellon universitete.
Pasak jos, tokia kultūra vieniems darbuotojams suteikia privalumų prieš kitus: pavyzdžiui, vaikų turintys asmenys gali neturėti kito pasirinkimo, kaip tik išvykti iš darbo anksti.
Darbuotojai, kurie nepasirodo darbovietėje gyvai, nukenčia. 2019 metais atliktas tyrimas parodė, kad nuotoliniu būdu kompanijose, kuriose tai nėra įprasta, dirbančių asmenų atlyginimo kilimas buvo lėtesnis.
Todėl darbuotojai gali pradėti baimintis, kad nebuvimas darbe fiziškai pakenks jų sėkmei. O nuotolinio darbo per pandemiją normalizavimas nebūtinai tai pakeitė.
2020 metais kompanijos ADP tyrimas parodė, kad 54 proc. britų darbuotojų jautė pareigą fiziškai ateiti į biurą kažkuriuo pandemijos laikotarpiu. Ypač tai būdinga asmenims, kurie tik pradėjo ar įpusėjo karjerą.
Valdymo ir organizacijų profesorė Leigh Thompson sako, kad fizinį buvimą darbe kursto du psichologiniai fenomenai.
Pirmasis jų – „tiesiog buvimo efektas“ (angl. mere-exposure effect). Tai reiškia, kad daugiau žmogus mato ir būna šalia ko nors kito, tuo labiau jį tas asmuo traukia.
„Jei matau žmogų 10 kartų dažniau nei ką nors kitą, aš natūraliai labiau mėgsiu pirmąjį“, – sakė L.Thompson.
Vadinasi, vien darbuotojo buvimo užtenka, kad jam būtų lengviau bendrauti su aplinkiniais, net jei jie negali nurodyti, ką tiksliai mėgsta tame žmoguje.
„Gali sakyti, kad tau patinka jo šypsena, požiūris, kad iš jo gali išeiti lyderis“, – sakė profesorė ir pridūrė, kad taip tas fiziškai darbe būnantis asmuo gali sulaukti paaukštinimo ar atlyginimo pakėlimo.
Anot L.Thompson, svarbus ir „aureolės efektas“ (angl. halo effect): kai savo teigiamą įspūdį apie žmogų priskiri jo charakteriui.
„Imi galvoti, kad žmogus, kuris tau atnešta kavos ar paklausia apie tavo savaitgalį, galimai yra šaunus vyrukas, tuomet pagalvoji, kad jis taip pat yra ir produktyvus darbuotojas“, – sakė ji.
Pasak L.Thompson, taip asmuo gali būti paaukštintas ar gauti kitokios naudos.
Nebūtinai produktyvūs
Vis dėlto fiziškai darbe esantys ar ilgesnes valandas dirbantys darbuotojai nebūtinai yra produktyvesni, rašo BBC.
Darbuotojai vis tiek jaučia pareigą atlikti darbus – ir gyvai, ir nuotoliniu būdu – nes vadovai nebūtinai žino, kad jų darbuotojai nepasiekia nieko papildomo.
Pandemijos metu darbo valandų skaičius visame pasaulyje išaugo, o ne sumažėjo. 2020 metais kasdienis darbo valandų skaičius vidutiniškai išaugo daugiau nei pusvalandžiu. Idėja paprasta: „Jei visi kiti yra prisijungę, turiu būti prisijungęs ir aš“.
Daug vadovų pastebi tik labiausiai matomus asmenis, todėl galvoja, kad jie – produktyviausi darbuotojai.
Tai – pakankamai nauja problema. Kai ekonomika buvo daugiau orientuota į gamybą, buvo lengviau išmatuoti apčiuopiamus rezultatus: kažkas buvo pagaminta, o kažkas – ne.
Pasak organizacinės elgsenos profesoriaus Scotto Sonensheino, žinių ekonomikoje sudėtingiau pamatuoti kiekvieno indėlį.
„Todėl vietoj kažko apčiuopiamo vadovai galvoja, kad darbuotojai yra produktyvūs tol, kol sėdi prie stalų“, – S.Sonensheinas sakė BBC.
Darbuotojai žino, kad vadovai vertina tokį matomumą, todėl pakliūva į buvimo darbe spąstus, ypač kai kolegos daro tą patį. Tai itin aktualu ekonominio nestabilumo laikais, kai žmonės baiminasi dėl savo darbų. Jie dirba, nes nori įrodyti, kad gali susidoroti su stresu ir būti patikimi.
Tačiau tai neigiamai paveikia darbo kokybę. Be to, tyrimai rodo, kad dirbant daugiau nei 50 valandų per savaitę mažėja produktyvumas.
