Bręstančias problemas Gazos Ruože puikiai iliustruoja ši pavojinga kombinacija: vidinės palestiniečių varžybos, ilgalaikės Izraelio strategijos kovoje su „Hamas“ trūkumas, tarptautinė inercija ir politinių procesų stygius.
Šie faktoriai, panašu, stumia Gazos Ruožą į giliausią humanitarinę krizę per pastarąjį dešimtmetį. Kitaip tariant, Gazos Ruožas atsidūrė ant humanitarinės, ir, greičiausiai, politinės bedugnės krašto.
Izraelis praeityje keletą kartų nesėkmingai bandė nuversti „Hamas“ izoliuodamas Gazos Ruožą. Panašu, kad Tel Avivas ir toliau kliaunasi ta pačia ribojimų strategija.
Ribojimai buvo pasitelkiami spėjant, kad griežtesnės ekonominės sankcijos ir kariniai veiksmai sustabdys „Hamas“, siekiančią išlaikyti valdžią Gazos Ruože, nuo priešiškų karinių veiksmų inicijavimo.
Buvo manoma, kad galima spausti „Hamas“ tol, kol grupuotė susilpnės. Tačiau tas spaudimas neturi paversti jos beviltiška – neturinčia ką prarasti ir todėl nesulaikoma.
Buvo manoma, kad galima spausti „Hamas“ tol, kol grupuotė susilpnės. Tačiau tas spaudimas neturi paversti jos beviltiška – neturinčia ką prarasti ir todėl nesulaikoma.
Anksčiau Izraelis ciklais didindavo spaudimą Gazos ruožui, kol „Hamas“, bandydama pakeisti žaidimo taisykles, nutardavo problemas spręsti jėga. Tuomet įvykdavo trumpalaikiai kariniai konfliktai, kuriuos keisdavo laikinas izoliacinės politikos sušvelninimas.
Tačiau, bėgant laikui, ši tendencija pasikeitė, ir dabar spaudimo didinimas veda į papildomus karinius konfliktus.
Pasibaigus karinės operacijos „Gynybos ramstis“ erai, Izraelis vadovavosi dviem atskiromis, viena kitai prieštaraujančiomis logikomis.
Viena vertus Tel Avivas suvokė, kad per didelis spaudimas Gazos Ruožui gali suteikti priešingą, nei norima efektą. Izraelis pripažino, kad rekonstrukcija ir humanitarinė pagalba gali padėti užtikrinti stabilumą.
Kita vertus, Izraelis, ypač nuo 2016-ųjų pabaigos, vis labiau ribojo prekių ir žmonių judėjimą.
Nors augančių ribojimų tendencija jau matyta anksčiau, pastaraisiais mėnesiais į Gazos Ruožą nukreiptas spaudimas neturi precedento. Jis stumia ruožą ten, iš kur nėra kelio atgal.
Elektra – politinis ginklas
Labiausiai nerimą kelia tai, kad Gazos Ruožo gyventojų prieiga prie elektros energijos tapo politiniu ginklu kovoje tarp „Hamas“ ir Palestinos autonomijos (PA), kuriai vadovauja Mahmudas Abbasas.
Dar prieš elektros krizei pasiekiant piką birželio viduryje, į Gazos Ruožą buvo tiekiama vos pusė reikiamos energijos, daugiausia – iš Izraelio.
Dar prieš elektros krizei pasiekiant piką birželio viduryje, į ruožą buvo tiekiama vos pusė reikiamos energijos, daugiausia – iš Izraelio.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais situacija dar pablogėjo. Balandį vienintelė Gazos atominė elektrinė nutraukė veiklą, kadangi nebeturėjo lėšų įsigyti kuro. Jo kainą padidino nauji Palestinos autonomijos skirti mokesčiai.
Neilgai trukus PA pareiškė neketinanti ir toliau mokėti už viso Gazos ruožo elektros energiją. Šį pareiškimą lydėjo Izraelio sprendimas įgyvendinti PA prašymą nurėžti 40 proc. į Gazos Ruožą tiekiamos elektros energijos.
Gresiančiai katastrofai kelią užkirto Egiptas, paskutinę minutę nusprendęs vienintelę Gazos atominę elektrinę aprūpinti kuru.
Jei elektros energijos apribojimai nebus atšaukti, elektros energijos atsargos Gazos Ruože taps vis skurdesnės. Net ir dabar vietos gyventojams elektra prieinama vos 4–6 valandas per dieną.
Tarptautinis Raudonojo kryžiaus komitetas jau yra pareiškęs, kad elektros trūkumas kelią pavojų būtiniausioms paslaugoms, įskaitant sveikatos apsaugą, vandens tiekimą ir nuotekų šalinimą.
Šie veiksniai gali lemti rimtą pablogėjimą sveikatos srityje: dėl elektros trūkumo mažėja prieiga prie švaraus vandens ir auga sanitarinių problemų tikimybė, įskaitant ir vandeniu plintančias ligas.
Panašu, kad artimiausioje ateityje jis taps visiškai netinkamu gyventi: jau dabar pakrantės darosi vis labiau užterštos, į jūrą pumpuojamos nuotekos.
Be to, elektros energijos trūkumas naikina Gazos Ruožo potencialą. Panašu, kad artimiausioje ateityje jis taps visiškai netinkamu gyventi: jau dabar pakrantės darosi vis labiau užterštos, į jūrą pumpuojamos nuotekos.
Gazos Ruožas pamažu stumiamas ten, iš kur, žvelgiant iš humanitarinės perspektyvos, nėra kelio atgal. Dabartinė strategija skaldo politinį Palestinos kraštovaizdį ir dar labiau sumenkina galimybę pasiekti taiką.
Ir nors „Hamas“ gali bandyti išspręsti elektros tiekimo krizę su Egipto pagalba, brutalaus „Hamas“ ir Izraelio susidūrimo tikimybė tiks augs.
Tam, kad būtų išvengta humanitarinės katastrofos ir dar vieno karo tarp Izraelio ir „Hamas“, Tel Avivas turi atšaukti pastaruosius elektros energijos tiekimo apkarpymus.
PA prašymas nustoti tiekti elektrą yra problematiškas ne tik žvelgiant iš tarptautinės humanitarinės teisės perspektyvos. Toks prašymas kenkia paties Izraelio interesams.
Siekiant pažaboti Gazos Ruožo humanitarinę krizę, reikia visų pusių įsitraukimo. „Hamas“, Izraelis ir PA privalo nustoti polizituoti priėjimą prie pagrindinių viešųjų prekių ir paslaugų, pavyzdžiui, vandens ar elektros.
Be to, labai svarbu prisiminti, kad dabartinės bėdos nėra vien agresyvėjančios Palestinos autonomijos politikos rezultatas. Šios problemos – neišvengiama dešimtmečius trukusios bausmėmis paremtos politikos kulminacija.
Todėl šioje situacijoje padėti gali tik politikos pokyčiai ir investicijos į Gazos Ruožo rekonstrukciją bei vystymą. Antraip Gaza nugrims į humanitarinę ir politinę bedugnę, iš kurios nėra kelio atgal.
