„Nuotaikos nekokios. Mano kaimynė įtarinėja kiekvieną nepažįstamą žmogų name. Gatvėj policininkai su automatais. Žodžio laisvė + pernelyg didelis tolerantiškumas viskam ir visiems = išpuoliai“, – priėjo išvadą Erika Elena.
„Grįžusi iš darbo radau savo vyrą (prancūzą) ašarojantį. Jis irgi keikia integristus, sako, kad jie visiškai iškraipo islamą. Tikroji islamo esmė – saugoti gyvybę, o ne žudyti. O žuvę žmonės – tikri kovotojai, kurie siekė teisybės ir lygybės visiems, kurie buvo už laisvą žurnalistiką, nepriklausomą nuo jokių religijų ir jokių politikų“, – įspūdžiais feisbuke dalijasi Prancūzijoje gyvenanti Daina Ščiukaitė.
„Daugelis iš mirusiųjų buvo labai žinomi viešojoje erdvėje: dailininkai, ekonomistai, žurnalistai–mąstytojai, spaudos laisvės ir teisybės gynėjai. Kai išgirdom pirmas naujienas, tai gali skambėti absurdiškai, bet galvojom, kad tik ne jie būtų žuvę. Deja, mirė nemažai žinomų veidų, atsivėrė tikra skylė Prancūzijos intelektualiniame lauke. Koktu! Tikras košmaras! Nesuprantu, kaip šitų žudikų dar nesugavo, juk šiandien viskas informatizuota, atrodo, kad neįmanoma praslysti pro pirštus. Tai rodo, kad šis aktas buvo seniai organizuotas. Šalyje tai vadinama nacionaline tragedija“, – emocijas išliejo Paryžiaus Créteilio priemiestyje gyvenanti Rita Bukauskaitė.
Žodžio laisvė + pernelyg didelis tolerantiškumas viskam ir visiems = išpuoliai.
„Kaip tokius subjektyvius dalykus pateikti objektyviai ? Prancūzai pašiurpę ir sukrėsti šio įvykio, bet nei vienas garsiai nepasakys, kad žurnalistai gana dažnai perlauždavo lazdą, kad anksčiau ar vėliau buvo galima tikėtis tokio išpuolio, kuris, deja, yra ne pirmas prieš šį laikraštį.
Niekas nepasakys, kad kasdien girdim, kaip jauni prancūzai išvyksta į Siriją kovoti, kaip žydai išvyksta į Izraelį, nes nesijaučia saugūs Prancūzijoje. Ir niekas to nepasakys, nors labai stipriai apie tai galvos, nes tokie žmonės šitoj šaly yra laikomi rasistais, fašistais, netolerantiškais ir taip toliau“, – svarsto Sandra Ba.
Tuo metu Paryžiaus priemiestyje gyvenantis M.S. sako pastebėjęs, kad prancūzų kantrybė išseko.
„Anksčiau kalbėdavo: „Aš – ne rasistas, bet mano nuomonė tokia.“ O dabar jau neieško gražių žodžių ir nesistengia išlaikyti politkorektiškumo.
Atvirai pradeda kalbėt, kad nebenori savo šalyje arabų, kad ta rasė jau atsibodo. Kai tik kokios nors problemos – tai su arabais ir musulmonais“, – 15min.lt pasakojo nuo 1995 metų Prancūzijoje gyvenantis 39 metų vyras.
Jis neslėpė, kad net policijos pareigūnai jaučiasi įspausti į kampą.
„Rajonuose, kuriuose siaučia nusikaltėlių gaujos, nesaugiai jaučiasi ir policijos pareigūnai. Tapo madinga užsirišti džihadistų skarą ar tą jų chalatą ir taip išsišokti. Jų niekas neliečia, nes jie labai vieningi. Dalis jaunimo galvoja, kad, jei būsiu kaip jie, mane užstos, būsiu stiprus, man niekas nieko nepadarys.
Jei arabas padarys smulkų nusižengimą, bus nusuktos akys, nes niekas nenori terliotis ir būti apkaltintas rasizmu. Antraip subėgs visas rajonas, pradės deginti mašinas ir daužyti vitrinas“, – kalbėjo M.S.
„Kiek yra tokių kitataučių ir jų kartų Prancūzijoj, kurie vaikų net į mokyklas neleidžia, skaityt nemoka, padoriai kalbėt nesugeba. Jokia kita kultūra jiems nereikalinga, pasiima pašalpas, prisigamina vaikų ir visi kartu piktinasi, kad vietiniai švenčia savas šventes, bet nepriima jų religijos. Iš kartos į kartą perduodamos neapykantos idėjos“, – įsitikinusi Lina Songailaitė.