Kiek anksčiau šią savaitę viena ištikimiausių Sirijos opozicijos rėmėjų Jordanija paskelbė, kad „dvišaliai santykiai su Damasku klostosi tinkama linkme“. Daugelis tokį pareiškimą suprato kaip Sirijos opozicijos mirties nuosprendį.
Opozicijai ir regiono sąjungininkėms šis pareiškimas reiškia tai, ko jos visada bijojo – santykių normalizaciją su aršiu jų priešu.
Jordanijos vyriausybės atstovas spaudai Mohammadas al Momani sakė: „Tai – labai svarbi žinutė, kurią turi išgirsti kiekvienas“.
Ir iš tiesų – į šiuos Amane išsakytus žodžius Ankara, Doha ir Rijadas labai greitai atkreipė dėmesį. Valstybės, kurios šiame beveik septynerius metus trunkančiame kare siekė nuversti Sirijos lyderį B.al Assadą, dabar neprieštarauja jo pasilikimui valdžioje.
Sąjungininkės keičia retoriką
Grįždami iš praeitą savaitę Rijade vykusio viršūnių susitikimo, opozicijos lyderiai tikino, kad Saudo Arabijos užsienio reikalų ministras Adelas al Jubeiras tiesiai šviesiai pasakė, jog Rijadas atsitraukia.
Užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas praėjusią savaitę sakė, kad B.al Assado pasitraukimas – „ne būtina pirminė sąlyga, o pereinamojo laikotarpio dalis“.
„Saudo arabams neberūpi Sirija. Jiems svarbus tik Kataras“, – teigė anonimu norėjęs likti Vakarų diplomatas.
Retorika pasikeitė ir Jungtinėje Karalystėje (JK). Poziciją, kad B.al Assado pasitraukimas yra pirmas žingsnis į taiką, dabar pakeitė taip vadinamas „pragmatiškasis realizmas“.
Užsienio reikalų sekretorius Borisas Johnsonas praėjusią savaitę sakė, kad B.al Assado pasitraukimas – „ne būtina išankstinė sąlyga, o pereinamojo laikotarpio dalis“.
JAV valstybės sekretorius Rexas Tillersonas atvirai įgaliojo Rusiją rasti sprendimą Sirijai. Tuo tarpu Donaldas Trumpas įsakė nutraukti Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vykdomą programą, dėl kurios pastaruosius ketverius metus patikimoms Sirijos sukilėlių grupėms buvo tiekiami ginklai.
Be to, taikos derybose Ženevoje ir Astanoje daugiau dėmesio skirta kovai su „Islamo valstybe“ (IS), o ne B.al Assado režimu.
Toks direktyvos pokytis maždaug šešis milijonus į Jordaniją, Turkiją ir Europą pabėgusių sirų palieka nežinioje. Daugybė pabėgėlių iš Sirijos, tokių kaip Ghasssanas Moussa, mano, kad artėjantis pralaimėjimas – tarptautinės bendruomenės nuovargio, o ne opozicijos nesėkmės, rezultatas.
„Pabėgau nuo Basharo todėl, kad pasilikus jis būtų nužudęs mane ir visus, kuriuos myliu, – teigė 2013-ųjų viduryje Siriją palikęs G.Moussa. – Visi tie, kurie atvyko su manimi, tai darė tikėdami, kad opoziciją remiančios šalys mūsų neapleis.“
G.Moussa: „Pabėgau nuo Basharo todėl, kad pasilikus jis būtų nužudęs mane ir visus, kuriuos myliu. Visi tie, kurie atvyko su manimi, tai darė tikėdami, kad opoziciją remiančios šalys mūsų neapleis.“
Buvęs JAV ambasadorius Damaske Robertas Fordas, šiuo metu dirbantis Artimųjų Rytų institute, laikosi kitokios nuomonės.
„Opozicijos rėmėjai apleido opoziciją dėl kitos priežasties. Dėl nuolatinių ginčų, smulkmeniškumo ir nesugebėjimo susitarti dėl bendros lyderystės bei strategijos, donorės šalys visada su atsargumu vertino sukilėlių ginklavimą.
Be to, jų bendradarbiavimas ir integracija su „al Qaida“ filialu privertė amerikiečius ir jordaniečius jaustis nepatogiai“, – sakė R.Fordas.
„Jordanija nebenori priimti daugiau pabėgėlių, nori, kad kovos Pietuose būtų sustabdytos ir remia tik prieš IS grupuotę nukreiptas operacijas. Taip pat mąsto ir amerikiečiai“, – pridūrė buvęs JAV ambasadorius Damaske.
Bendradarbiavimas su teroristine grupuote
Irano ir Rusijos remiamo B.al Assado siekio susigrąžinti kontrolę padariniai vis labiau jaučiami opozicijos kontroliuojamose Sirijos teritorijose. Savo ruožtu šalys donorės pradėjo abejoti, ar ir toliau padėti šių vietovių gyventojams.
JK pareigūnai svarsto, ar tęsti 200 mln. svarų (217 mln. eurų) vertės paramą Idlibo provincijos gyventojams ir iš kitų Sirijos vietų pasitraukusioms bendruomenėms.
Pareigūnai nerimauja, kad „al Qaida“ grupuotės filialas „Jabhat al Nusra“ daro vis daugiau įtakos vietinių institucijų veiklai, todėl pagalba gali būti prieinama ir šiai teroristine laikomai grupuotei.
Vokietija taip pat svarsto nutraukti pagalbos Idlibo provincijai programą. Jei abi Europos šalys pasitrauks, jų pavyzdžiu greičiausiai paseks ir JAV.
Diplomatas: „Tai turės milžiniškų pasekmių milijonams pabėgėlių, pasitraukusių į kitas teritorijas šalies viduje ar išvykusių į užsienio valstybes, taip pat teisingumo siekiančioms šeimoms. Kaip po viso šito pavyks susitaikyti?“
„Tai turės milžiniškų pasekmių milijonams pabėgėlių, pasitraukusių į kitas teritorijas šalies viduje ar išvykusių į užsienio valstybes, taip pat teisingumo siekiančioms šeimoms.
Kaip po viso šito pavyks susitaikyti? Tai tik skatins nebaudžiamumą ir kerštą. Nuovargis nepateisina to, kas laukia“, – sakė anonimu norėjęs likti diplomatas.
Kiti trys su „The Guardian“ apie būsimą konflikto fazę kalbėję diplomatai taip pat nesutiko atskleisti savo tapatybių. Tačiau visi jie vieningai mano, kad stiprės B.al Assado valdžia, Damaskui padės Iranas ir Rusija – abi šios šalys siekia lemiamo vaidmens pokario Sirijoje.
„Kai rusai suvoks, kad iš tiesų nugalėjo Iranas, o ne Sirija, jie pradės galvoti apie Assado likimą“, – sakė diplomatas. – Tai – jų koziris. Turėti galimybę tarptautinei bendruomenei pasakyti, kad jie įgyvendino viską, ką norėjo. Kartu tai – jų pasitraukimo strategija.“
Turkija – viena pirmųjų opozicijos rėmėjų, atsisakiusių remti prieš B.al Assadą kovojančias opozicijos jėgas. Jos interesas karo siaubiamoje šalyje susiaurėjo iki bandymo pažaboti Sirijos kurdų ambicijas.
Turkija jau pripažįsta, kad karas, kurį ji rėmė labiau nei bet kuri kita valstybė, nebegali būti laimėtas.
„Tai prasidėjo maždaug prieš metus", – sakė garsus sukilėlių frakcijos lyderis Haji Saudas, šiuo metu pabėgęs į Turkiją. Praėjusį balandį rusai jiems pasakė nebeleisiantys kurdams kontroliuoti pasienio. Po to pasidarė sudėtinga čia patekti.
Dabar Sirija vėl skyla į kariuomenės vadų valdomas teritorijas. Kai niekas nebežiūri, prasidės pragaras. Niekada nemanėme, kad gali būti blogiau nei yra dabar“.
