Popiežius daug kartų dėkoja dialogo dalyviams – pavieniams asmenims, asociacijoms ir institucijoms – pripažindamas, kad „daugelio mokslininkų, filosofų, teologų ir visuomeninių organizacijų refleksijos praturtino Bažnyčios požiūrį šiais klausimais“. Jis visus kviečia taip pat pripažinti „turtingą religijų indėlį į integralią ekologiją ir integralų žmonijos vystymąsi“.
Enciklika siūlo „integralią ekologiją, kuri turėtų ir žmogiškąją bei socialinę dimensijas“, kurios juk negali būti atskirtos nuo gamtos.
Enciklikos turinys pristatytas 15 paragrafe ir jis išplėtotas šešiuose skyriuose. Enciklika siūlo „integralią ekologiją, kuri turėtų ir žmogiškąją bei socialinę dimensijas“, kurios juk negali būti atskirtos nuo gamtos. Šioje perspektyvoje popiežius Pranciškus siūlo visose visuomeninio, ekonominio ir politinio gyvenimo plotmėse pradėti nuoširdų dialogą, kuris skatintų skaidrius sprendimų priėmimo procesus ir primena, kad projektai gali būti veiksmingi tik tuomet kai juos vykdo suformuota atsakinga sąžinė. Pateikiama pasiūlymų kaip ją ugdyti švietimo, dvasinėje, bažnytinėje, politinėje ir teologinėje aplinkose.
Tekstas turi kelias temines ašis, nagrinėjamas iš įvairių perspektyvų, tuo pat metu išlaikant vientisumą: „artimas ryšys tarp skurdo ir planetos pažeidžiamumo; įsitikinimas, kad visas pasaulis yra susietas glaudžiais ryšiais; iš technologijų išplaukiančių naujų paradigmų ir naujų galios formų kritika; raginimas ieškoti kitų ekonomikos ir pažangos suvokimo būdų; kūrinio savaimis vertingumas; žmogiškoji ekologijos prasmė; nuoširdžių debatų būtinumas; politikos atsakomybė vietiniu ir tarptautini mastu; atmetimo kultūra ir naujo gyvenimo stiliaus siūlymas“.
Enciklika yra pagrindinis popiežiaus dokumentas dėl konkrečių visuomenės problemų ar klausimų, adresuotas tikintiesiems arba kurios nors šalies vyskupams. Ji laikoma antru pagal svarbą dokumentu po Apaštališkosios konstitucijos.
