Pateikiame įdomiausių klausimų 10-tuką, o visą konferenciją galite pamatyti 15min.lt „Facebook“ puslapyje.
1. Jokių sienų, jokių pasieniečių, tik distributoriai ir savanoriai. Kam ta armija, pasieniečiai reikalingi? Ar graikai juos bent turi?
V.Balkūnas: Graikų pasienio ir karinius laivus matome kasdien. Tačiau jie daugiau gelbsti skęstančius su valtimis, nei saugo sieną. Tą patį daro ir FRONTEX agentūra. Galima drąsiai teigti, kad siena yra kiaura ir nesaugoma.
P.Ramanauskas: Matėme pakrantės apsaugos laivus, patruliuojančius Egėjo jūroj tarp Graikijos ir Turkijos. Pasak turkų, jie nenori, kad pabėgėliai pas juos užsiliktų, todėl pro pirštus žiūri į pabėgėlių kontrabandą ir į pavienių pabėgėlių bandymus persikelti jūra.
Graikai, savo ruožtu, lieka aplinkybių įkaitais, kadangi apsukti laivus atgal yra per daug pavojinga – pabėgėliai kartais vandenyje tiesiog peiliu subado valtis, o tada juos reikia gelbėti. Ypač po įvykio Austrijos pasienyje, kuomet dėl griežtos pasienio kontrolės grupė pabėgėlių per sieną važiavo uždaryti sunkvežimio priekaboje, kurioje ir užduso. Todėl panašu, kad pabėgėlių gyvybėmis pasieniečiai rizikuoti nebesiryžta.
2. Norėčiau paklausti: kada ir kaip pabėgėliai dirbs, jei nemoka kalbos? Ar susitvarkys savo šiukšlynus, kuriuos palieka? Kiek dešimtmečių juos reiks išlaikyti, kol jie esą adaptuosis?
P.Ramanauskas: Iš dalies tai priklauso ne tik nuo valstybės suformuluotos migracijos strategijos, bet ir nuo to, kaip juos priims paprasti Lietuvos žmonės. Tačiau taip pabėgėlių nuvertinti nereikėtų, nes tarp jų yra ir savo sričių specialistų.
3. Spaudoje daugėja pranešimų apie prievartavimus ir smurtą pabėgėlių stovyklose (Švedijoje, Vokietijoje) prieš moteris ir vaikus, sukeltus pačių pabėgėlių vyrų. Ar teko pastebėti, jog tai vyksta (toks vyrų elgesys su moterimis ir vaikais)?
P.Ramanauskas: Žiauraus vyrų elgesio su moterimis ar tuo labiau vaikais kol kas nepastebėjome. Tačiau jų sprendimą rizikuoti šeimos narių gyvybėmis, keliaujant į Vakarų Europos šalis, galima vertinti dviprasmiškai: kaip rūpestį šeimos gerove arba kaip visiškai neatsakingą žingsnį. Kita vertus, girdėjom pabėgėlių pasakojimus apie užpuolimus Turkijos pasienyje su Sirija ir Iraku, kad iš jų atėmė pinigus, telefonus ir t.t.
V.Balkūnas: Iki šiol aš pats nemačiau nė vienų viešų muštynių, smurto ar panašių dalykų. Net tarp vyrų. Ar to nevyksta palapinių viduje – nežinau.
4. Ar pabėgėliai norėtų atvykti į Lietuvą? Ar jų tikslas – kitos Europos šalys?
V.Balkūnas: Dauguma jų apie Lietuvą net nėra girdėję. Visų tikslas – Vokietija arba Švedija.
5. Ar buvo momentų, kai galvojote, jog teks atsisveikinti su turtu ar net gyvybėmis? Koks jausmas apima matant tokius srautus? Ir ar vis dar juos vadinat „karo pabėgėliais“ žinodami, kad ten ne sirai ir dar net turtingi ne sirai?
V.Balkūnas: Man pačiam nebuvo tokių momentų. Net kai Turkijos Sirijos pasienyje sulaikė policija – nebuvo baisu. Svarbu ne galimas pagrobimas iš „Islamo valstybės“ ISIS pusės, kas ten teoriškai galėjo pasitaikyti. Visuomet stengiuosi pasverti riziką prieš kur nors važiuodamas ar ką nors darydamas. Gyventi tai norisi.
Negalima jų visų vadinti nei karo pabėgėliais, nei ekonominiais migrantais. Tarp visos tos masės yra visko. Tiek tautybių, tiek išsilavinimo ar turto prasme. Turbūt didžiausia klaida ir yra, kad dauguma žmonių visai migrantų masei kabina vieną etiketę.
6. Kiek procentiškai, manote, yra karo, o ne ekonominių pabėgėlių visame sraute, kuris keliauja į Vokietiją? Ar tikri karo pabėgėliai išmetinėtų savo pasus ir kodėl jie tai darytų?
V.Balkūnas: Manau, kad kuo gilyn į Europą, tuo tikrųjų pabėgėlių vis labiau mažėja ir vis daugiau atsiranda kitų tautybių žmonių. Procentais nebent galima pasakyti vaikų/šeimų skaičių. Nes juk trisdešimties vyras irgi gali būti pabėgėlis.
7. Kaip pabėgėliai sprendžia mitybos klausimus? Jie eina į parduotuves ir perka maistą? Jo tikisi gauti kaip humanitarinę pagalbą? Vagia? Kaip sprendžia higienos problemas?
V.Balkūnas: Lesbo saloje viešbučiuose vietų beveik nėra. Viskas užimta. Didžioji dalis perka maistą parduotuvėse. Vagystėmis vietiniai gyventojai dar nesiskundžia.
8. Manote, kad bus kitaip nei Paryžiuje ar Londone, kai jie apsigyvens? Aš taip nemanau.
P.Ramanauskas: Lietuva turi istorinį šansą parodyti Vakarų valstybėms, kaip tvarkytis su migrantais. Kodėl gi ne – vis lygiuojamės į Skandinavijos valstybes, galbūt laikas tai padaryti?
9. Vidmantai, kaip pasikeitė tavo paties požiūris į šią situaciją? Kas nustebino labiausiai? Kas buvo labai netikėta? Kas labiausiai nuliūdino? Jei būtų tavo valia, kokį sprendimo būdą taikytum šiai problemai?
V.Balkūnas: Požiūris nelabai pasikeitė. Gal greičiau sutvirtėjo. Kaip ir sakiau iki šiol – čia nėra vienalytės masės. Daug įvairiausio plauko žmonių.
Mane iki šiol labai liūdina daugumos jų elgesys. Šiukšlinimas, netvarkos darymas ir nepagarba kitiems. Vakar jau netgi mačiau agresijos užuomazgas.
Manau, kad reikia priimti tikrus pabėgėlius, bet juos labai rimtai atrinkti ir suteikti tik laikiną statusą gyventi mūsų šalyje. Iki karo pabaigos. Neburti jų į vieną vietą.
10. Ar yra nors vienas procentas pabėgėlių, žadančių kada nors grįžti namo?
V.Balkūnas: Tie, su kuriais kalbėjome, nenorėtų grįžti, net jeigu karas pasibaigtų.
P.Ramanauskas: Prie Sirijos sienos likę pabėgėliai, gyvenantys tiek stovyklose, tiek aplinkiniuose miestuose, labai nori grįžti namo į Siriją, net jei situacija kol kas tam dar nepalanki. Iš tiesų, buvo susidaręs įspūdis, kad Turkijoje esantys pabėgėliai labiausiai kenčia dėl nežinomybės – ar baigsis karas, kada ir kokia bus jo baigtis, todėl ir traukia Europos link. O jau keliaujantys į Europą vis patikina, kad karui pasibaigus jie taip pat norėtų grįžti namo, tačiau tikriausiai suprantate, kad jų nuoširdumą įvertinti sunku.
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
