Angliškai sunkiai kalba. Bet kažką pavyksta susikalbėti. Varto pažymėjimus, žiūri pasus... Nusprendžia vežtis į policijos nuovadą. Prieš sodindami į automobilį, iki smulkmenų iškrato mano kuprinę. Buvau net pamiršęs, kad joje „paslėpiau“ purvinas kojines. Jie atrodo ir patys kalti. Bet tai jų kažkodėl neįtikina, kad mes nesam teroristai.
Pastarosiomis savaitėmis šiame miestelyje ir šalia jo įvyko ne vienas išpuolis, kurio metu žuvo policijos pareigūnų ir kariškių. Situacija įtempta iki maksimumo. Nors to plika akimi nepamatysi, bet ją savo kailiu dabar mes patyrėme.
Beda pirštą į kolegę ir sako „she is my friend“. Po to dar kartą duria į nespalvotą Dovilės nuotrauką ir pasitikslina – „single?“ Sakau, ne – šita užimta.
Nuovadoje elgiasi gražiai. Pasiūlo arbatos, net pasidomi, ar nesame alkani. Tik su užsienio kalbomis jiems sunkiai sekasi. Mes galime bendrauti anglų, prancūzų, rusų ir net arabų kalbomis, tačiau tai nelabai gelbsti. Vos pora žmonių sugeba skurdžia anglų kalba mūsų paklausti, kodėl mes atvažiavome į Akcakale. Tenka naudotis netgi vieno policijos pareigūno telefonu su „Google Translator“, kad nors kiek suprastų apie reportažą #paskuipabėgėlius. Tačiau sekasi sunkiai.
Galų gale, supaprastinę savo anglų kalbos žodžius iki minimumo, mes jau pradedame netgi juokauti. Šalia manęs sėdintis policininkas įsijautęs žiūri į redakcijos kontaktų su nuotraukomis sąrašą. Beda pirštą į kolegę ir sako „she is my friend“. Po to dar kartą duria į nespalvotą Dovilės nuotrauką ir pasitikslina – „single?“ Sakau, ne – ji nevieniša.
Ir bedu į kitos kolegės nuotrauką, kuriai jaučiu norą švelniai atkeršyti „parduodamas“ ją turkui. „She is single and alone“. Policininkas net visas nušvinta taip, kad, regis, tą akimirką jis su ja pasibučiavo. Labai tikiuosi, kad ir mano kolegė Lietuvoje tą akimirką jautė kažką panašaus...
Jiems keisčiausias dalykas, kodėl mes čia ir ką norime daryti, nes juk čia Dievo užmirštas kampelis, kuriame, jų nuomone, galima sulaukti tik kurdų išpuolių ir ISIS teroristų.
Policijos nuovados kieme jau susirinko bene pora dešimčių policininkų. Daugumai jų – mes tarsi cirkas, už kurį nereikia mokėti. Tačiau likusi komanda mus intensyviai tikrina. Susėdę budinčioje dalyje jie naršo savo kompiuterius, keliasdešimtą kartą varto pasus, bando kažką įžiūrėti spaudos pažymėjimuose, kartais vis ateina paklausti kokio klausimo.
Jiems keisčiausias dalykas, kodėl mes čia ir ką norime daryti, nes juk čia Dievo užmirštas kampelis, kuriame, jų nuomone, galima sulaukti tik kurdų išpuolių, ISIS teroristų arba geriausiu atvejų – sirų pabėgėlių. Normalūs nevietiniai žmonės čia tiesiog negali būti...
Palyginus su tuo, kas buvo prieš išvykstant – aš ramus kaip belgas. Nepanašu, kad „chebra“ būtų linkusi mus uždaryti į kalėjimą, nes jau greičiausiai tai būtų padarę. O jeigu ir uždarytų – tas netruktų labai ilgai, nes mes tiesiog nieko nespėjome nufotografuoti ar nufilmuoti.
Mūsų sulaikymo operaciją nufotografavo kažkas iš vietinių nacionalistų ir pradėjo platinti „Facebooke" maždaug su tokia žinute: „Sėkminga policijos sulaikymo operacija. Saugokitės šių žmonių, jie pavojingi.“
Jaučiamės ramūs. Taip ir elgiamės – kalbame drąsiai, bet akių nedraskome. Galų gale esame paleidžiami, tačiau neturime teisės nei čia dirbti, nei netgi būti be leidimo.
Kol kas to dar nesureikšminame ir grįžtame atgal į Urfą. Tačiau vos sugrįžę iš savo vietinių draugų sužinome, kad mūsų sulaikymo operaciją nufotografavo kažkas iš vietinių nacionalistų ir pradėjo platinti „Facebooke“ maždaug su tokia žinute: „Sėkminga policijos sulaikymo operacija. Saugokitės šių žmonių, jie pavojingi.“
Teisingumo dėlei reiktų atkreipti dėmesį, kad čia nacionalistai kiek kitokie, nei pas mus. Labiausiai jie, galbūt, būtų panašūs į dabartinį „Pravyj Sektor“ Ukrainoje – ginkluoti ir su savo karine struktūra.
Tūkstančius sekėjų turinčiam „Facebook" puslapiui nebepaaiškinsi, kad čia nesusipratimas. Antis paleista ir dabar mums atsirado realus pavojus. Ir iš visai netikėtos pusės: ne iš Sirijos kovotojų, policijos ar kariuomenės, o vietinės ginkluotos gaujos.
Žinoma, patirtis ir nuotykis labai įdomus, tačiau mes čia ne dėl to važiavome. Norisi be nuotykių ramiai ir gerai padaryti savo darbą ir judėti toliau. Deja, po šios nesąmonės tenka keisti savo planus ir kelią toliau tęsti link Izmiro, kuris yra pagrindinis pabėgėlių plukdymo per Viduržemio jūrą į Europą taškas.
Nors ir ten neaišku, ko galima tikėtis ir kaip viskas pavyks. Bet toks jau tas darbas. Negali visuomet būti nugalėtoju. Geriausias žurnalistas tas, kuris namo grįžta sveikas ir gyvas.
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos-Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
