Kalbinti vyrai dažniausiai sakė, kad jų žmonos ir vaikai namie. O jie bandys įsitvirtinti Europoje ir tada juos atsiskraidinti. Nors užmuškit, bet nesuprantu tokios logikos.... Jeigu yra pavojus – pirmiausia rūpiniesi vaikų ir šeimos gerove. Perkelsi juos į saugią vietą ir tik pats paskutinis, jeigu liks vietos, įlipsi į išplaukiantį laivą. O čia išeina kažkaip atvirkščiai: jūs čia pabūkite, o aš pažiūrėsiu Europoje, ką galiu padaryti dėl jūsų saugumo. Neįtikina kol kas manęs toks argumentas.
Kitas sutiktas jaunuolis sakosi iš Jemeno. Nieko neslėpdamas pasakoja, kad į Turkiją atvyko prieš kelerius metus, kai jo šalyje dar buvo visiška ramybė. Tačiau dabar jis planuoja plaukti su visa pagrindine srove pabėgėlių ir motyvuoti prieglobsčio prašymą tuo, kad jo šalyje vyksta karas bei jam ten nesaugu.
Didžioji dalis yra ne bėgantys nuo karo baisumų ar persekiojimo, o tiesiog žmonės, ieškantys ekonominės naudos.
Šeima iš Sirijos. Matematikos mokytojas su savo žmona ir mažamečiu vaiku bėga nuo sunkumų. Nežinia, kodėl būtent dabar, nes karas ten vyksta ne pirmus metus. Bet jis pasiryžęs dirbti bet ką, kad tik išlaikytų šeimą. Tačiau pasidomėjus, ar grįš į Kobanę, kai ten baigsis karas, jis šypteli ir tarsteli: „In šala“ (kaip Dievas duos)...
Kita vertus. Net jeigu tau didelis pavojus ir negresia, bet ar nesinorėtų padaryti taip, kad šeima gyventų geriau ir saugiau? Gal šie žmonės į Europą žiūri, kaip kažkada dalis mūsų visuomenės žvelgė į Didžiąją Britaniją ir išsvajotąją Amerikos žemę: „Lietuva šūdas. Čia mažos algos, valdžioje idiotai, jie visi vagys, o vat UK tai visai kitaip į žmogų žiūri. Va, kažkas sako, kad nubėgo į Europą ir gauna šimtus eurų tiesiog nieko nedarydamas...“
Kažkodėl iki šiol manau, kad šioje bangoje pabėgėlių, dėl kurio Europa eina iš proto ir net grasina susipykti tarpusavyje, didžioji dalis yra ne bėgantys nuo karo baisumų ar persekiojimo, o tiesiog žmonės, ieškantys ekonominės naudos. Migrantai.
Suprantu, kad tuoj visiems iškils akyse vaiko kūnelis Turkijos pakrantėje. Tačiau manipuliuoti jausmais rodant vaikų ir moterų nuotraukas yra paprasčiausias ir banaliausias kelias. Nors šios kategorijos žmonių yra vos keletas procentų. Tėvas, pasmerkęs savo sūnų žūti jūroje, po to jo kūną pasiėmė ir palaidojo mieste, iš kurio pabėgo, ir liko jame toliau gyventi. Tai dėl ko buvo rizikuojama? Ir ar tai tikrai vienintelis kelias?
Žiūrėti į motinos, su trimis vaikais įsikūrusios ant šaligatvio, akis – nėra lengva.
Neslėpsiu – tų kelių procentų, iškrentančių iš bendros masės, man tikrai labai gaila. Jeigu tik prireiktų – šiems vaikams ir šeimoms padėčiau viskuo, kuo galiu.
Kad ir šiandien... Žiūrėti į motinos, su trimis vaikais įsikūrusios ant šaligatvio, akis – nėra lengva. Nors tos akys nėra liūdnos. Regis, netgi džiaugiasi, kad jai rodomas toks dėmesys – ji fotografuojama.
Kitas klausimas – man kol kas iškylantis – žmonių kontrabandininkai ir sienos saugumas. Netikiu, kad Turkija negali susitvarkyti su sienos apsauga. Dešimtys tūkstančių žmonių kerta jos sienas valtimis kone visiškai laisvai. Tai tarsi svetima kariuomenė keliauja, ir niekas nieko.
Gal tai tiesiog naudinga – kam laikyti migrantus savo šalyje, kai gali juos tiesiog paleisti į kitą šalį?
Kol kas man viskas labai įdomu. Kokią nuomonę aš susidarysiu ateinančiomis dienomis? Kaip keisis ji dėl to, ką pamatysiu, išgirsiu ir pajausiu? Nemanau, kad tai bus vientisa ir paprasta mintis, kaip kad jos nėra ir dabar. Tačiau labai norėčiau, kad ji būtų arčiausiai tiesos ir ją galėčiau perduoti visiems kitiems, kurie neturi galimybių patys įsigyventi į pabėgėlių kelią ir jo peripetijas.
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos-Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
