Merginos vardas Mansūrė reiškia „ta, kuriai visada padeda Dievas“. Tačiau pabėgėlei iš Afganistano orientuotis Europos geografijoje šįkart turi padėti 15min.lt fotografas Vidmantas Balkūnas. Ji nežino, nei kurioje šalyje yra, nei tuo labiau, kurioje Europos valstybėje norėtų įsikurti.
Karo pabėgėlis ar ekonominis migrantas – štai kur klausimas, į kurį rasti atsakymą sudėtinga ne tik žurnalistams. Susidaro įspūdis, kad Europos valstybių pasieniuose dirbantys pareigūnai nė nesistengia jo rasti.
Todėl beveik nuo pat kelionės #paskuipabėgėlius pradžios Vidmantas bandė patikrinti bent pabėgėlių iš Afganistano istorijų tikrumą: prieš keletą metų jam teko ten dirbti, todėl jis žino, kuriame šalies regione yra tikrai pavojinga gyventi dėl nepaliaujamų Talibano išpuolių, o kuriuose būtų galima sutikti net turistų iš Vakarų.
Afganistaną pažįsta tik iš tėvų pasakojimo
Serbijos ir Kroatijos pasienyje sutikome dvi merginas, kurios sakė esančios iš Afganistano. Kai paprašome patikslinti, Mansūrė ir jos draugė Mahboobė vengė atsakyti ir tik skundėsi, kad Irano–Turkijos sieną kirto pėsčiomis. „Pavojingiausia buvo kalnuose, ten kelis iš mūsų grupės užpuolė pasieniečiai, – pasakojo Mansūrė. – Mes nežinome, kaip jiems baigėsi, nes jų daugiau nebematėme.“
„Bet kuriame Afganistano mieste gyvenote iki šiol?“, – primygtinai klausia Vidmantas. Pabėgėlės pradeda žiūrėti vieną į kitą nerasdamos atsakymo, o tada pratrūksta.
„Bet kuriame Afganistano mieste gyvenote iki šiol?“, – primygtinai klausė Vidmantas. Pabėgėlės susižvalgė viena į kitą nerasdamos atsakymo, o po to pratrūko. „Mes bėgame iš Irano, o gimėme Afganistane ir jį pažįstam tik iš tėvų pasakojimų“, – prisipažino Mansūrė.
Iranas – auksinis narvelis pabėgėliams
Jos tėvai pabėgo iš Afganistano į Iraną, kai Mansūrė ir Mahboobė dar buvo visai mažos – tuomet Iranas noriai priėmė pabėgėlius iš kaimyninės šalies, tačiau požiūris greitai pasikeitė: nuo 2006-ųjų iš Irano kasmet deportuojama tūkstančiai afganų.
Todėl net jei Irane jos ir buvo saugios, ten jautėsi visiškai nepageidaujamos. „Irane buvo gerai, bet jautėmės ten lyg auksiniame narvelyje“, – pasakojo Mansūrė.
Migrantės puikiausiai šneka angliškai, todėl pasiteiravome, kokią specialybę jos įgijo universitete. Tačiau merginos tik nusijuokė – afganams mokytis universitete tiesiog nėra prasmės. „Iraniečiai ironiškai klausia: ar afganai yra žmonės, kad eitų į universitetą?“, – sakė ji.
Irane buvo gerai, bet jautėmės ten lyg auksiniame narvelyje, – pasakojo Mansūrė.
Nepažįstamas kraštas vardu Europa
Nors merginos tikėjosi, kad Europoje joms seksis geriau nei Irane, apie šį pasaulio kraštą vis dėlto žinojo labai mažai.
„Šve, Šve...“, – migrantė laukė kol užbaigsime valstybės pavadinimą, kurioje ji planuoja apsigyventi. „Švedija?“, – pasiteiravau aš. „Ne, ne“, – atsakė migrantė.
„Šveicarija?“, – pabandžiau darkart. „Taip!“, – apsidžiaugė ji. „Palaukite, o ar toli ji yra nuo čia?“, – paklausė Mansūrė.
Vidmantas parodė žemėlapį savo telefone, bet migrantėms Europa – dar visiškai nepažįstamas kraštas ir jas domino kiekviena valstybė: „Jūs iš čia!“, – pamiršusi apie Šveicariją afganė dūrė pirštu į Lietuvą. „O kaip reikalai Lietuvoje, ar pabėgėliai ten laukiami?“, – paklausė migrantė.
Tačiau mums nė nespėjus atsakyti, merginos apsisuko ir patraukė kartu su žmonių banga per Serbijos-Kroatijos sieną link Vengrijos, tikriausiai pamiršusios ne tik Lietuvą, bet ir Šveicariją, kuri yra visiškai kitoje Europos pusėje.
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
