Europa kaip miegantis meškinas – bunda lėtai, bet užtikrintai
Net didžiausi pesimistai manė, kad tai netruks ilgiau nei tris mėnesius. Pasirodo, klydo. Migrantų srautas kaip plūdo, taip plūsta. Pačioje pradžioje Vengrija, savo sienas nuo šio srauto pradėjusi tverti tvora, buvo išvadinta kraugere, pamynusia visas humanizmo nuostatas. Dabar šiuo pavyzdžiu seka daugelis šalių, kurias seniau nevaržomai kirto migrantų srautas.
Atrodo, Europa tik dabar, kaip didelis nerangus meškinas, pradeda busti iš žiemos miego. Neabejoju, kad ta sistema, kuri turėjo nebūti laužoma ir veikti nuo pat pradžių, netrukus įsisuks ir viskas stos į savo vėžes.
Vėl kelyje su pabėgėliais ir migrantais
Į Evzonų miestelį Graikijoje atvykome automobiliu. Nuo jo iki Makedonijos – keletas kilometrų. Būtent Makedonija ir yra linksniuojama pastaruoju metu, nes ir ji užvėrė sienas migrantų srautams.
Tai padariusi ji įkalino Graikijos pusėje likusius migrantus. Prasidėjo užtvankos efektas. Daugybė žmonių plūsta prie sienos, o jos – neįmanoma kirsti. Vieni bando bet kokia kaina įveikti užkardas, o kiti lieka stovykloje ant geležinkelio bėgių ir laukia, kas kas bus toliau.
Likus kelioms dešimtims kilometrų iki Evzonų pakelėse jau pradėjo šviesti laužai ir šalia jų palapinės. Lyg maži romų taborėliai. Mielas vaizdas man, tačiau vietiniams greičiausiai kelia ne tokius gerus jausmus.
Kaip ir reikėjo tikėtis, naktį surasti laisvą viešbučio kambarį miestelyje, perpildytame migrantų, žurnalistų, nevyriausybinių organizacijų darbuotojų ir policijos pareigūnų, tapo misija neįmanoma.
Evzonai – senas kontrabandos tradicijas turintis miestelis
Nakvoti teko Evzonų paskutinių namų pašonėje. Automobilyje „Fiat Panda“. Turbūt jis taip pavadintas dėl dydžio ir nerangumo. Išsitekti nakčiai jame dviems žmonėms tapo bene sudėtingiausia kelionės misija. Tačiau pavyko. Ir dar ne taip blogai.
Miegojom puikiai, kol paryčiais neprisistatė policijos pareigūnai. Ko jie norėjo iš mūsų, turbūt ir patys nesuprato. Pasakė, kad daugiau nemiegotume automobilyje, tačiau net dokumentų neprašė. Atrodė sutrikę ne ką mažiau nei mes, pakelti iš miego. Keista, kai aplink vaikšto tūkstančiai migrantų ir gyvena bet kaip, o policija kreipia dėmesį į du žurnalistus, miegančius savo automobilyje.
Ryte apsižiūrėjom „savo teritoriją“. Evzonai – nedidelė gyvenvietė, kuri turbūt iki šiol buvo įdomi tik ramybę mėgstantiems senjorams ir žmonių kontrabandininkams. Tai, kad iki šios migrantų krizės niekas nebuvo girdėjęs šio miestelio vardo, tai nereiškia, kad čia nėjo nelegalų kelias. Skirtumas tas, kad seniau tos kelios dešimtys einančių per sieną su vietinių pagalba susimokėdavo jiems nemažus pinigus.
Vietinės degalinės pajuto naują verslo gyslą. Tiesa, kiek skirtingai ją išnaudojo. Viena iš dviejų čia esančių degalinių tapo migrantų mažuoju supermarketu. Čia galima nemokamai pasikrauti telefonus, įsigyti minimalių buities prekių ir net rasti pagal musulmoniškus papročius paruošto halal maisto.
Idomeni aklavietė – tarsi ramus klajoklių taboras
Antroji degalinė užsidarė ir savo nemažą teritoriją užleido pabėgėlių palapinėms. Pastatė mobilius tualetus. Tiesa, juos išplauti pamiršta. O šimtai čia gyvenančių žmonių juos greitai užpildo.
Už kelių kilometrų jau Idomeni miestelis ir šalia jo įsikūrusi didžioji migrantų stovykla. Sako, kad čia jų daugiau nei 10 tūkstančių. Pareigūnų beveik nematyti. Vos keletas ir savanoriai, padedantys nors kiek valdyti šį didelį organizmą.
Keisčiausia per tą parą man buvo, kad visi sutikti migrantai buvo malonūs, su šypsenomis ir niekam nereiškė jokių pretenzijų. Atrodo, kad sienas uždarius čia turėtų kilti kone riaušės ir visi turėtų kunkuliuoti pykčiu. Tačiau tokių beveik neteko matyti. Gal vienas kitas. Vyrai kviečia prie savo laužų, moterys ramiai prižiūri vaikus ir net leidžiasi fotografuojamos. Išgirstu ir tai, ko negirdėjęs, – dainas ir pamatau nedrąsius šokius. Tikrai kaip draugiškas taboras.
Atrodo, kad keliauja ne pabėgėliai ar migrantai, o tiesiog klajokliai. Paprasti žmonės su vaikais, tėvais, seneliais ir anūkais. O laikina apsistojimo vieta yra būtent čia. Ir jiems nieko daugiau nereikia. Tik to laužo ant bėgių, palapinės šalia, šiek tiek maisto ir vandens. O viso to čia pakanka.
Kaip pora kurstytojų rengia žinias pasauliui
Tiesa, yra ir ne tokių paprastų, tačiau ne ką mažiau įdomių dalykų. Štai ant pervažos būriuojasi pora dešimčių žurnalistų. Visų kameros ir objektyvai nukreipti į būrį vaikų. Jų rankose – plakatai su skirtingais užrašais, arabų ir anglų kalbomis. Juose perteikiama žinia yra viena – „atidarykite sienas“.
Vaikai džiaugiasi gavę tiek dėmesio, krykštauja. Tačiau yra pora jaunų vaikinų, kurie kantriai dirba – ramina vaikus, jiems pataiso plakatus ar duoda naujus išpieštus ant kartono lapų. Jie rūpinasi, kad protestuojantys vaikai tinkamai stovėtų, žurnalistai būtų patenkinti, atveda netgi vieną jauną tėvą su kūdikiu ant rankų.
Kodėl į šiuos žmones aš atkreipiau dėmesį? Vyrai veidus buvo užsidengę šalikais. Kad nepažintų niekas. Kaip provokatoriai per riaušes. 2-3 jaunuoliai diriguoja visam orkestrui. Ir gerai, sakyčiau, diriguoja. Štai vienas jų atsitūpęs moko berniuką angliškų žodžių, kuriuos jis turi pasakyti prieš kamerą. „Aupen ze borde...“ tik iš kelinto bandymo ištaria vaikas.
Žurnalistai nesitraukia. Jiems reikia kasdienių reportažų, o šis – puikus ir paprastas kąsnis. Greitai ir patogiai. Ne pirmą kartą susiduriu su panašiais dalykais. Todėl jau ir nuostabos nėra, kad pora gerai savo darbą darančių žmonių gali daryti įtaką visuomenės nuomonei. Kartais net pasauliniu mastu.
Mes ir vėl leidžiamės #paskuipabėgėlius, kad pamatytume, kokia didelė praraja skiria šiomis dienomis ES vadovų priimamus sprendimus ir pačių migrantų lūkesčius.
