„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

#Paskuipabėgėlius: kelionė nekainuoja, maistas nekainuoja, rūbai nekainuoja, niekas nekainuoja

Šidas (Serbija). Trečia savaitė kelyje paskui pabėgėlius. Kartais jau pradeda užeiti apatijos akimirkos. Tuomet norisi kuo greičiau viską baigti ir pagaliau suvalgyti karšto maisto, grįžti į taip visus užknisančią namų rutiną, atsigulti prie televizoriaus ir apkabinti žmoną...
Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Tačiau vos prasideda tikras darbas – iškart viskas pasikeičia. Patekęs į pasaulinių įvykių sūkurį, kur kone kasdien sutinki didžiausių pasaulinių žiniasklaidos priemonių žurnalistus, supranti, kad dirbi ten, kur reikia. Ten, kur svarbu ne tik tavo kaimui.

Serbijos ir Kroatijos pasienis nieko doro nežadėjo. Atvažiavome į vieną iš daugybės pasienio miestelių – Šidą. Aplink nematyti nė vieno migranto. Traukinys, kuriuo atvykome, – tuštutėlis. Vietiniai gyventojai beveik irgi nieko nėra girdėję. Tik žino, kad kažkas vyksta kiek toliau – šalia Berkasovo miestelio. Ten yra improvizuotas praleidimo punktas.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Ryte judame jo link. Kadangi kelyje ne pirma diena, pasidomime pas vietinį policininką, kiek kainuotų iki tos vietos nuvažiuoti taksi. Jis sako, kad 5–10 eurų. Žinodami apytiksles kainas einame pas taksistus. Jie tarpusavyje pasitaria ir nusprendžia idiotams vakariečiams kainą pakelti kelis kartus. Iki 30 eurų.

Šiek tiek suvaidinto juoko, po to geraširdiškų šypsenų ir nusiderame iki 15. Nors puikiai suvokiame, kad iš mūsų vis vien uždirbs dvigubai, tačiau nėra laiko gerti arbatą ir žaisti Azijos turgų. Tuos kelis eurus viršaus paliksime vietinių karmai. O ji sugrįžta. Pastebėjau tai ne kartą.

Taksi pavėžėja mus nepilnus 10 kilometrų ir paleidžia. Šalia stovi kokia dešimtis automobilių, o kiek toliau matyti į šiukšliną kaimo turgų panašus bruzdesys. Su palapinėmis, kažką nešiojančiais žmonėmis ir daug aplink besimėtančių atliekų.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Čia dirba savanoriai iš Čekijos, Jungtinių Tautų ir organizacijos „Gydytojai be sienų“ darbuotojai.

Pradžioje bandome susivokti situacijoje. Užkalbiname operatorių. Jis penkiais sakiniais kuo aiškiausiai išdėsto situaciją. Pasirodo, kad šis pagyvenęs vyriškis Balkanų šalyse dirba „Al Jazeera“ televizijai. Jau seniai pastebėjau, kad kuo garsesnei žiniasklaidai dirba fotografai ir operatoriai, tuo jie paprastesni. O kuo mažesnis leidinys – tuo aukščiau nosis...

Sistema paprasta. Iš Belgrado į šį punktą autobusais vežamai migrantai. Jie turi „laikinus dokumentus“ – spausdintą lapą, kuriame surašyta, kad jis registravosi tokiam ir tokiam punkte. Informacija apie jį ten minimali. Vardas, pavardė, gimimo data, kelionės tikslas ir dar kelios eilutės.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Šiuos lapuose kitokios gimimo datos nei 01.01 matyti neteko. Niekas jos nežino arba nenori prisiminti. Ar tai melas – vargiai.

Šiuos lapuose kitokios gimimo datos nei 01.01 matyti neteko. Niekas jos nežino arba nenori prisiminti. Ar tai melas – vargiai. Sako, kad visiems tose šalyse gyvenantiems nerūpi, kada yra jų gimtadieniai. Na nebent būtų iš turtingos giminės ir gyventų mieste.

Paso nemačiau nė vieno rankose. O greičiausiai jiems čia jo ir nereikia.

Vos išlipę iš nemokamo autobuso jie patenka į „turgų“. Aplink ant stalų sudėlioti žaislai, antklodės, drabužiai, batai, maistas, o į rankas jiems brukama karšta arbata. Šis turgus yra nemokamas. Imk ką nori ir kiek nori.

Čia galima prisižiūrėti ir nemažai kuriozų. Štai beveik plikas vyras į plastmasinį krepšelį kiša mažą šampūno buteliuką. Kiek paėjėjęs toliau tarp labdaros randa tokį patį litrinį. Pasiima ir jį. Kaip dzūkai sako – „mažu kam pravers“...

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Savanoriai maistą atvykėliams tiesiog kiša į maišus. Dauguma net nežino, ką ima. Tiesiog laiko į rankas įbruktą krepšelį, o jaunos merginos į juos krauna bananus, sultis, sausainius, traškučius ir kitokį gėrį... Migrantai smalsiai apžiūrinėja ant stalo padėtą labdarą. Iš žvilgsnių matyti, kad dažnai nesupranta, kokį daiktą mato. Pavyzdžiui, šlapios servetėlės ar guminukai. Vieni prieš paimdami bando dar pasiklausti, kas čia, o kiti tiesiog žeria tiesiai į savo maišus.

Savanoriai maistą atvykėliams tiesiog kiša į maišus. Dauguma net nežino, ką ima. Tiesiog laiko į rankas įbruktą krepšelį, o jaunos merginos į juos krauna bananus, sultis, sausainius, traškučius ir kitokį gėrį.

Antklodės duodamos visiems, kas tik prieina prie palapinės. Kodėl – nežinau. Nes kone visi atvykėliai, atrodo, jau praėję ne pro vieną tokį labdaros punktą. Dauguma jų dėvi vienodas kepures, šalikus ar net … slidinėjimo akinius. Visi aprengti, pavalgę ir lauke plius 14...

Aš vaikštau su trumpomis rankovėmis, o jie, apsirengę dovanotais megztiniais, antklodes griebia glėbiais.

Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima. Patys savanoriai pripažino, kad migrantai nesugeba įvertinti jiems teikiamo gėrio.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

„Nežinau, kaip juos pakeisti. Pamatę nemokamus daiktus jie griebia glėbiais reikia nereikia, o kai už poros šimtų metrų pasidaro sunku nešti – tiesiog išmeta ant kelio. Mes tas šiukšles renkame ir viską tvarkome....“

Žiūriu aš į tai ir man baisu. Baisu ne dėl jų nemokėjimo elgtis su labdara, bet dėl to, kad dalintojai nesuvokia jų mentaliteto. Išvažiavus autobusui ir prasisklaidžius migrantams ant žemės purve lieka voliotis daugybė batų, drabužių, žaislų ir maisto. Savanoriai viską surenka. Kiek maišų per dieną? Jie neskaičiuoja. Tiesa, pasidžiaugė kad vieną kartą šiukšles padėjo surinkti sirai...

Pamatę nemokamus daiktus jie griebia glėbiais reikia nereikia, o kai už poros šimtų metrų pasidaro sunku nešti – tiesiog išmeta ant kelio. Mes tas šiukšles renkame ir viską tvarkome.

Kažkoks nesuvokiamas darbas... ir dėl ko? Ant Serbijos sienos riboženklio priklijuoti anarchistų lipdukai su šūkiais „Nelegalios yra sienos, o ne migrantai“, „Atverkit sienas! Tai kapitalistų ir rasistų nubrėžtos linijos!“. Tokių ir panašių šūkių apstu šioje savanorių stovykloje.

Tiesa, reikia pastebėti, kad čia savanoriai daug sąmoningesni, negu Graikijos Lesbo saloje.

Kai kurie jų suvokia savo darbo beprasmiškumą ar bent laikinumą, tačiau vis vien savaitgaliui atvyksta čia organizuoti tvarkos.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Būtent šie žmonės padeda palaikyti tvarką Kroatijos policininkams. Jie visus mažomis grupėmis surikiuoja į dvi eiles ir tuomet veda sienos link. Čia juos pasitinka Kroatijos riaušių policija, vėliau – pasieniečiai.

Dar niekur nemačiau tiek migrantų, besidangstančių veidus vos pamačius fotoaparatą. „No pictures! No pictures!“ Vieni galvas dengiasi rankomis, kiti panyra į kapišonus ar ant galvos užsimeta nemokamą antklodę.

Dažniausiai dengiasi vyrai, kurių čia dauguma. Kai kurie gal net atrodytų agresyvūs, tačiau aš puikiai suvokiu, kad esu pranašesnis – aš noriu nufotografuoti, o tu nori į Vokietiją. Pakelsi kumštį ar padarysi kitą kipišą – greičiausiai išsvajotą rojų teks pamiršti. Tad dangstydamiesi ir burbėdami kaip teismuose įtariamieji, jie pasieka Kroatijos sieną. Jie irgi supranta. Ir laikosi. Bent jau kol kas.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Keisčiausia, kad čia dirbantys kai kurie žurnalistai tiesiog vergauja stereotipams. Štai dar vienas nemokamas autobusas atveža naują partiją migrantų. Į lauką pasipila žmonės. Operatoriai ir fotografai tiesiog „nemato“ pirmiausia į gryną orą išsiveržiančių vyrų. Žurnalistai sąmoningai ar nesąmoningai gaudo mažus vaikus ir moteris. Neduok die, jis bus su ašaromis akyse... Kitas patrauklus objektas – žmogus, apsigaubęs antklode. Mažai kas stengiasi parodyti bendrą visumos vaizdą. Gal iš tokių vaizdų ir politikos lyderiai formuoja savo nuomonę?

Ko nepaklausi, kur keliauja, visi – į Vokietiją. Kodėl? Nes ji myli migrantus. O į kokias kitas šalis norėtum? Kokias kitas šalis? … Nežinau jokių kitų.

Sakot, sirai bėga nuo karo? Čia aš matau tautų įvairovę. Nuo baltaodžių, juodaodžių, čigonų iki iraniečių ar afganistaniečių, kurie sako esantys iš Bamiano provincijos, tačiau nežino, kas su ja ribojasi...

Kaip suprasti ir perprasti šią maišalynę – nežinau. Tikrai tarp jų yra tikrų pabėgėlių, kuriems blogai. Tačiau ko nepaklausi, kur keliauja, visi – į Vokietiją. Kodėl? Nes ji myli migrantus. O į kokias kitas šalis norėtum? Kokias kitas šalis? … Nežinau jokių kitų.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Pamažu man pradeda dėliotis šios krizės vaizdas... Viena visų gerbiama laiptinės gyventoja pamatė pasiligojusį balandį ir palesino jį. Netrukus atsirado dar keli. Ir juos ji priėmė. Po kiek laiko jų atskrido tiek, kad jai teko pirkti maistą maišais. O jų vis nemažėjo. Ji juo lesino, lesino ir suprato, kad jau nebegali „paliegusių“ paukščių išmaitinti.

Tuomet ji liepė visiems kitiems kaimynams pilti maisto vargšams balandžiams vis tikėdamasi, kad vieną dieną jie visi bus sotūs ir laimingi. Tačiau kiekvieną dieną iš kitų namų laiptinių, išgirdę apie neįprastai vaišingus gyventojus, skrido vis daugiau ir daugiau balandžių. Garbingoji laiptinės gyventoja pradėjo įtarti kažką negerą, tačiau bijojo tai pripažinti. O balandžiai toliau skrido ir kvietė savo draugus iš miesto pranešdami apie gerą gyvenimą..

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Dabar tai tampa lyg karštos bulvės žaidimas. Jokia šalis nenori migrantų ir pabėgėlių stovyklų. Pabėgėliai irgi nenori jokių kitų šalių. Jie net nežino, kurioje šalyje dabar yra. Nors dokumentuose įrašomas kelionės tikslas „nežinomas“, tačiau niekas nesustoja pusiaukelėje. Visi traukia į Vokietiją.

O pakeliu pasitaikiusios šalys priima gana protingus sprendimus. Prie sienos migrantus susodina į autobusus ir nuveža iki kitos sienos. Čia jie iš savanorių gauna maisto, drabužių ir vandens. Pereina sieną, vėl sėda į nemokamą autobusą iki kitos sienos... Automagistralė į Vokietiją. Mes, pirkdami bilietus ir važiuodami maršrutiniais autobusais, vos spėjame iš paskos ir prie Kroatijos ir Serbijos sienos jau sveikinamės su Lesbo saloje sutiktais migrantais.

#Paskuipabėgėlius kelionės maršrutas
#Paskuipabėgėlius kelionės maršrutas

Migrantams išlipus iš autobuso kartais pasigirsta piktų balsų: „Tai kiek čia mums eiti dabar reiks?“ Savanoriai juos ramina, kad tik porą šimtų metrų ir ten juos pasitiks kitas autobusas.

Išsikalbėjome su policininku. Sako, nežinau, kur jie yra. Eina kasdien po keletą tūkstančių, tačiau stovyklos tuščios. Čia užsilikti nenori nei patys migrantai, nei juos laikyti nori šalys, kurias jie kerta. Nuo sienos iki sienos. Srautas nesustodamas plaukia į Vokietiją.

Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje
Vidmanto Balkūno/15min.lt nuotr./Migrantai Serbijos - Kroatijos pasienyje

Puikiai įsivaizduoju, ką pasakys šie žmonės, kai jiems paskambins giminaitis iš Irano, Afganistano ar Pakistano... Žinoma, važiuok. Kelionė nekainuoja, maistas nekainuoja, niekas nekainuoja, o Europa dar žada pašalpas šimtais eurų mokėti. Kas gali būti geriau?

Klausiu policininko apie migrantų nuotaikas... Sako kad per kelias dienas nematė nė vieno alkano, sušalusio ar nelaimingo. Tik vienai moteriai kertant sieną prasidėjo sąrėmiai. Čia pat buvę gydytojai priėmė kūdikį, o netrukus atvykusi greitoji išvežė abu į ligoninę.

Šįkart aš nejaučiau nė krislelio graudulio matydamas šiuos žmones. Stebėjau kaip keistą reiškinį ir galvojau, kaip Europa dabar kapstysis. Juk pasibaigus sirams, afganams, iraniečiams, pakistaniečiams ir visoms kitoms tautybėms pradės plūsti Afrikos gyventojai. Ten irgi vyksta karai, daug badaujančių gyventojų ir kitų, norinčių geresnės būties.

Gal jau mano emocijos atbuko, tačiau šįkart aš nemačiau pabėgėlių. Mačiau daug migrantų. Tikiu, kad čia vis dar yra tikrųjų sirų, kuriems reikia pagalbos. Tačiau neretai išlipę iš autobusų veikėjai elgdavosi ir atrodydavo ne kaip vargšai pabėgėliai, o kaip marozai iš Vilniaus stoties rajono.

Gal atvyksime į kitą vietą ir mano nuomonė vėl pasikeis. Gal čia tik tokia nuotaika ir sutapimai.

LAUKITE TĘSINIO

#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“