Muhammedas iš Sirijos į Libaną atvyko prieš ketverius metus, vos prasidėjus protestams.
Apsispręsti palikti namus Damaske jam nebuvo sunku, nes namą, kuriame buvo įsikūrusi visa jo šeima, protestų metu apėmė liepsnos ir sunaikino iki pamatų. Tačiau kurį laiką Muhammedo šeima dar ieškojo prieglobsčio savo tėvynėje, kol galiausiai atsidūrė Libane.
„Iš pradžių darbavausi restoranuose ir baruose, apskritai, dirbau bet kokį darbą. Libane gyvenau nelegaliai apie pusantrų metų. Tai buvo sunku“, – sakė Muhammedas.
Jo gyvenimo būdas priminė ieškomo nusikaltėlio rutiną – aštuonis mėnesius Muhammedas slapsėsi, nuolatos keitė gyvenamąją vietą, dirbo nepastovius ir nelegalius darbus bei, svarbiausia, stengėsi nepatraukti policijos dėmesio judėdamas. Siras pripažino, kad jam ne visada pavykdavo to išvengti.
„Daugybę kartų jie buvo mane sustabdę. Kai išlipdavau iš mašinos, jie klausdavo, kur tavo viza? Kodėl jos neturi? Kodėl jos neatsinaujini? Ir panašiai, bet aš visada turėjau pasiteisinimą“, – šypsodamasis sakė prieglobsčio ieškotojas, kuriam vis dėlto pavyko išvengti areštinės duonos.
Man vis tiek nedavė ramybės klausimas, kaip jis sugebėdavo išslysti iš pareigūnų rankų?
Pasak Muhammedo, jam visuomet užtekdavo įtaigos įtikinti policininkus ar kareivius leisti jam tęsti kelionę toliau. Tai padaryti yra įvairių būdų, aiškino siras.
Pabėgėlis neslėpė, jog jo situacija yra kitokia nei kitų prieglobsčio Libane siekiančių sirų. Mokėdamas užsienio kalbas, jis dirba vertėju ambasadose, konsulatuose ir nevyriausybinėse organizacijose, įsikūrusiose Beiruto centre. Todėl turėdamas pinigų Muhammedas galėdavo papirkti jį sustabdžiusius pareigūnus, neturėdamas – grasindavo savo įtakingomis pažintimis sostinėje. Taip jam pavyko išsaugoti laisvę.
Savaites kraujuojančios žaizdos
Dirbdamas su nevyriausybininkais, siras susiduria su kitais pabėgėliais – savo tautiečiais, kurių kasdienybė yra kur kas sudėtingesnė nei jo paties. Tai suprasdamas jis mus suvedė su Chtauroje gyvenančiu Alaa, į kurį net pažiūrėti prisiversti buvo sunku. Ypač, kai siro brolis atidengė antklodę, kuria buvo užklotas bejėgio vyro nudegintas kūnas.
Karas? Cheminis ginklas? Kas galėjo taip sudarkyti devyniolikmečio kūną? Pasirodo, taip nutiko dėl darbo, kurio jis griebėsi lyg išsigelbėjimo, nors tai buvo jo būsimos kančios šaltinis.
-
#paskuipabėgėlius Libane: Faezas su penkiais vaikais jau metus slapstosi nuo policijos
-
#paskuipabėgėlius Libane: sirai įtaria, kad jų kaimynas nunuodijo vieną iš savo trijų žmonų
-
#paskuipabėgėlius Libane: 15min žurnalistams teko sprukti iš teroristų kontroliuojamos stovyklos
-
#paskuipabėgėlius Libane: 15min žurnalistai apsilankė viešnamyje, kuriame buvo įkalintos 75 sirės
-
#paskuipabėgėlius Libane: kodėl stovyklose gimusių vaikų gyvybėms gresia pavojus?
-
#paskuipabėgėlius Libane: kenčiančios sirės pagalbos gali tikėtis nebent iš teroristų
Kadangi Alaa vos galėjo prakalbėti, jo istoriją sutiko papasakoti brolis Hamidas.
Kaip įprasta stovyklose, prieš kiek daugiau nei mėnesį Alaa kartu su Hamidu ryte kitų pabėgėlių klausinėjo apie darbus, kadangi kai kurie jo draugai jau buvo sutarę dėl darbo netoliese esančioje statybvietėje. Darbus reikėjo užbaigti iki Ramadano pradžios, todėl prireikė papildomų rankų – gera naujiena Alaa ar bent jau taip buvo iki tol, kol bedirbant ant pastato stogo jį nutrenkė elektros srovė.
Visas jo kūnas atrodė nudegęs taip, lyg Alaa būtų įkritęs į laužą. Jaunuolio žaizdos kraujavo net praėjus kelioms savaitėms nuo incidento, tačiau medikų dėmesio stovykloje įsikūręs siras beveik nesulaukia. Tik kas porą dienų jį aplanko vyras, kuris moka perrišti tvarsčius. Ir tiek. Alaa nė nežino, ar po šio incidento atgaus buvusias jėgas. Tačiau jis yra įsitikinęs, kad, nepaisant to, ar leis sveikata, prie darbo statybose jis tikrai negrįš.
Pataluose gulintis jaunas siras puoselėja viltį atidaryti parduotuvę, sako jo brolis. Kad ir nedidelę, čia, Chtauroje. Bet net ir tokia svajonė jam yra neįgyvendinama, kadangi libaniečiai nenori, jog sirai čia įsikurtų ir jaustųsi patogiai. Dėl to jie baugina prieglobsčio ieškančius vyrus ir moteris iš Sirijos ir taip stengiasi juos išlaikyti stovyklose.
Nebenori grįžti už grotų
Jiems pavyko įvaryti tiek baimės Sourui iš Homso miesto Sirijoje, kad prabuvęs daug metų keliasdešimties kvadratinių metrų stovykla vadinamame būste, jis nė nesiorientuoja laike. Souras negalėjo atsakyti, kiek metų jis praleido stovykloje, tą padaryti jam padėjo brolis.
Siras liko sukrėstas nuo tada, kai jį netikėtai suėmė policija. Tąkart jis keliavo į Tripolį, kad būtų įtrauktas į Jungtinių Tautų Organizacijos maisto paramos gavėjų sąrašą. Kitaip tariant, jis rizikavo savo laisve, jog kaip nors prasimanytų maisto. Dirbti jis niekaip negali, nes neturi turisto vizos, kurios neišgali įsigyti. Apie pabėgėlio statusą Libane jis nė nesvajoja.
„Mes atvykom į Noor aikštę Tripolyje. Ant šaligatvio buvo kariuomenė ir mums pasakė prieiti. Paėmęs dokumentus jis pamatė, kad mano viza negalioja jau du metus. Jie mus įsodino į mašiną ir išvežė į areštinę. Dvi dienas praleidom už grotų, o trečiąją mus paleido. Mano dokumentai yra pas juos. Grįžau po 15 dienų paklausti dėl dokumentų. Jie atsakė, kad mums reikia pinigų arba rėmėjo“, – sakė Souras, kuris neturi nei vieno, nei kito, todėl ir toliau lieka nelegaliu migrantu Libane
Sourui labiausiai gaila, kad Tripolyje taip ir nepasiekė JTO atstovybės, todėl siras negauna jokio maisto iš nevyriausybinių organizacijų.
Jam pasisekė, kad stovykloje šeimininkaujantis siras – jo pusbrolis, kurio palapinėje ir glaudžiasi Souras.
Po šios akistatos su Libano pareigūnais, jis nė nebuvo iškėlęs kojos už stovyklos ribų, todėl apie jokį darbą negalvoja. Souro dokumentuose, vis dar esančiuose Tripolio policijos nuovadoje, yra antspaudas, kuriame labai aiškiai parašytas vietinių požiūris į jį patį ir kitus sirus – „Libane nepageidaujamas“.
PASAKOJIMŲ CIKLO #paskuipabėgėlius Libane PABAIGA
