Kai atvažiavom į Qoubaiyat miesto prieigose esančią stovyklą visai nenoromis patekome į patį buitinio konflikto įkarštį. Tiesa, vaidijosi ne vyras su žmona, o būrys moterų su smulkaus sudėjimo vyriškiu. Dėl jų įkyrių šauksmų ir chaoso jau galvojom apsisukti ir nešdintis iš ten. Bet pasidarė per daug smalsu sužinoti, dėl ko visi taip karščiuojasi.
Atėjot filmuoti tualeto?
Savo kūnu stovyklos tualetą moterims užstojęs vyras buvo shawishas – pabėgėlių stovyklos šeimininkas. Tai supratom iš jo gerokai nei pabėgėlių švaresnių rūbų ir įsakmaus tono. Paprastai shawishu tampa pirmasis lūšną libaniečiams priklausančiame sklype pasistatęs siras, tačiau libanietis šią stovyklą prižiūrėjo pats. Jis rūpinasi, kad pabėgėliams nieko netrūktų – daržovių, arabiškos duonos ir ypač vandens.
Vos spėjo sirės pamatyti mūsų baltus veidus ir kameras, jos pradėjo šaukti dar stipriau. „Atėjot filmuoti mūsų tualeto? Filmuokit tualetą, filmuokit. Jis mums neduoda vandens!“ – viena per kitą šaukė sirės.
Tądien Qoubaiyat apylinkėse iš tiesų svilino karštis, o prakaituojančių pabėgėlių kūnus atakavo spiečiai musių. Iš nosį riečiančio kvapo buvo aišku, kad ne vieną dieną sirai negalėjo pasinaudoti stovyklos vandeniu. Darkart svarsčiau grįžti atgal į vėsų automobilio saloną.
Todėl net krūptelėjau, kai viena iš jų griebė man už rankos ir pradėjo tempti savo lūšnos link. „Padėkit mano mažylei, padėkit mano Fatimai, padėkit mano mažylei“, – nesustodama kartojo moteris. Nesipriešinau. Norėjau sužinoti, kuo galime padėti Fatimai.
Pamėlynavusi mergaitė
Kalbėtis su Hakmat iš pradžių buvo sunku. Negalėjau patikėti, kad mes esam beveik bendraamžiai. Mažylę ant rankų laikanti moteris buvo 25-erių, tačiau ji atrodė kur kas vyresnė. Gyvenimas stovykloje neabejotinai paliko žymę.
Jauna sirė taip pat mus pervertino. Ji galvojo, kad mes dirbame kokiai nors nevyriausybinei organizacijai ir atvažiavome jiems padėti. Todėl ir tempėsi mane link palapinės.
Nevyriausybininkai čia visai nesilanko, todėl pirmasis baltaveidžių vakariečių apsilankymas suteikė tuščią viltį jai ir jos dukrelei, kurią palapinės šešėlyje Hakmat pasisodino ant kelių. Tik visai neseniai sirė suprato, kad jos dukrelei reikia skubios medikų pagalbos.
„Ši mažylė yra vienerių metų ir vieno mėnesio amžiaus, tačiau kurį laiką ji nebepriima jokio maisto, net pieno. Jai augant, pradėjo mėlynuoti pirštai. Kai pamačiau pamėlynavusią, nuvežiau ją pas gydytoją. Medikai negalėjo pasakyti, kodėl ji mėlynuoja, kol neatliko tyrimų. Mažylę reikėjo peršviesti“, – prisiminė Hakmat.
Rizikuoja dėl dukrelės
Kelionę pas Qoubaiyat miesto gydytojus Hakmat kartojo kelis kartus – Fatimai reikėjo vis naujų tyrimų. Apie daugybę mažylės patirtų tyrimų liudijo daugybė ultragarsu darytų Fatimos krūtinės nuotraukų. O tai klampina jauną sirę į skolas. Bet tai moteriai buvo nė motais.
Kaip ir faktas, kad pakeliui į miestą ją su dukrele ant rankų galėjo pričiupti policija ir įkišti už grotų, nes Libane gyvena šešerius metus – ne tik be jokių garantijų, bet ir nelegaliai. Dėl Fatimos gyvybės ji sako esanti pasiryžusi rizikuoti viskuo, ką turi. Tačiau Hakmat baiminasi, kad to gali neužtekti.
„Viena jos arterija yra užsikišusi. Kaskart, kai nuvedu ją pas gydytoją, jie vėl liepia peršviesti krūtinę, bet jai reikia ne daugiau tyrimų, o operacijos. Tai kainuoja per daug. Aš juk nieko neturiu, kartais net sauskelnes turiu skolintis iš kaimyno. Aš esu skolinga daugybei žmonių“, – sakė Hakmat.
15 tūkst. dolerių
Neatsikvėpdama išvardijusi ją užgriuvusias problemas, sirė nutilo. Kad išgelbėtų Fatimą jai reikia 15 tūkst. dolerių. Pabėgėliams tai – neįsivaizduojama pinigų suma.
Tą laimingą dieną, kai iš gailesčio vietiniai pasiūlo Hakmat padirbėti, daugiausia ji gali tikėtis keletą eurų siekiančio atlygio. O už tuos grašius reikia kažkaip prasimanyti maisto, vandens ir nepamiršti atsidėti nuomai už vietą palapinei. Kitaip shawishas tikrai išspirs iš stovyklos ir teks glaustis gatvėje. Ten Hakmat nepasislėps nuo Libano policijos ir kariuomenės, kurie gali įkišti ją už grotų, nes savo pase ji neturi reikiamo antspaudo.
Po tokios išpažinties mane nebestebino išvargęs Hakmat veidas. Tiek visko gali ištverti tik labai subrendęs žmogus. Arba motina, kurios vaikui reikia pagalbos. Kol kas ji tiki, kad Fatimai pavyks išgyventi. Vis dėlto jos mažylė išgyveno žiemą, o pabėgėlių stovyklose tai – geras ženklas.
Mus išlydėdama Hakmat nepravėrė burnos, nes ją apspitusios senės bambėjo, kad mes nepalikome Fatimai nė kiek pinigų. Jos nesiklausė pasiteisinimų, kad mūsų darbas yra suteikti pabėgėliams balsą, o ne spręsti jų problemas. Bet mus bent jau suprato Hakmat.
Jeigu norime išgirsti daugiau apie stovyklose gimusius vaikus, turime keliauti į piečiau esančias stovyklas, sakė sirė. Pasak Fatimos motinos, ten rasime pabėgėlį, kurio sūnelis neišgyveno nė 40 dienų. Jį pražudė pūga.
Dešimt pūgos aukų
Kokia pūga? Važiuojant iš stovyklos galvojau, kad čia nebūna jokių žiemų. Tuo labiau tokių, kurios galėtų būti mirtinos.
Birželio pradžioje karštis siekia beveik 40 laipsnių, žiemą tikrai nenukrinta mažiau kaip 10 laipsnių šilumos. Sniego Libane galima rasti nebent kalnuose, o čia – slėnis.
Vis tiek važiuojam į stovyklą, kurioje pabėgėliai mus atveda iki vienos lūšnelės. Pamatę mūsų kameras jie greitai suprato, ko mes atvažiavome aplankyti, nes jų kaimynai yra viena iš dešimties šeimų, kurių vaikus pasiglemžė praėjusi žiema. Tiksliau, viena stipri pūga.
Išgirdęs šurmulį prie savo pašiūrės, pro duris atstojančią antklodę galvą iškišo jos šeimininkas. Tai – Nooris. Jis į Libaną atvyko kiek daugiau nei prieš metus iš šiaurės vakarų Sirijoje esančio Idlib miesto.
Išgyveno 40 dienų
Į stovyklą Akkar regione jis atsikėlė dar vėliau, pastarosios žiemos pabaigoje. Kai jis kalbėjo, vis raginau kalbėti garsiau, nes buvo sunku išgirsti jo tariamus žodžius. Bet taip Nooris stengėsi sulaikyti ašaras, kalbėdamas apie šeimą ištikusią tragediją.
„Aš turėjau du sūnus, tačiau vienas iš jų mirė. Praėjusiais metais. Čia, Libane. Mano sūneliui buvo vos 40 dienų. Jis buvo sveikas“, – prisiminė Nooris.
Žiemos pradžią Noorio šeima sutiko aukštai kalnuose įsikūrusiame Zahlės mieste. Ten yra pabėgėlių stovykla, kurioje nuo praėjusių metų pradžios prieglobstį buvo radusi sirų pabėgėlių šeima. Vasaros ten buvo maloniai vėsios, todėl gyvenimas stovykloje atrodė visai pakenčiamas.
Bet gruodžio mėnesį žiemiškas oras nustebino visą Libaną, o Zahlėje jis atnešė pūgą. Tokią, kurią sunkiai galėjo iškęsti net libaniečiai. Pašiūrėse įsikūrusiems pabėgėliams ji įvarė siaubą – skęstančios jų lūšnos leido suprasti, kad atėjo laikas sprukti iš stovyklos. Tačiau netikėtai juos užklupusi žiema nesiruošė paleisti Noorio šeimos iš savo gniaužtų.
„Pūga buvo tokia stipri, kad mašinos negalėjo išvažiuoti iš stovyklos, – sakė Nooris, kurio sūnaus gyvybė tuo metu buvo pakibusi ant plauko. – Jis pradėjo vemti. Nežinau, ar tai atsitiko tik dėl šalčio. Tikrai nežinau dėl ko, tikrai nežinau.“
Į stovyklą nebegrįžo
-
#paskuipabėgėlius Libane: Faezas su penkiais vaikais jau metus slapstosi nuo policijos
-
#paskuipabėgėlius Libane: sirai įtaria, kad jų kaimynas nunuodijo vieną iš savo trijų žmonų
-
#paskuipabėgėlius Libane: 15min žurnalistams teko sprukti iš teroristų kontroliuojamos stovyklos
-
#paskuipabėgėlius Libane: 15min žurnalistai apsilankė viešnamyje, kuriame buvo įkalintos 75 sirės
Nerasdamas pagalbos sūnui stovykloje ir negalėdamas iš jos ištrūkti, siras visų meldė pagalbos. Jis bandė kviesti greitosios pagalbos medikų brigadą. Nepavyko. Tada skambino nevyriausybinėms organizacijoms. Pažado padėti vėl nesulaukė.
Jau į neviltį puolusį Noorį sujaudino šūksniai – jo ieško nauji atvykėliai. Tai buvo Raudonojo Kryžiaus organizacijos medikai. Jiems pavyko pasiekti pūgos siaubiamą stovyklą ir stipriai sunegalavusį kūdikį. Išsigelbėjimas, pamanė Nooris.
Medikai suprato, kad Noorio sūnaus būklė yra labai rimta, todėl tučtuojau jį išgabeno į ligoninę. Siras džiaugėsi, kad jo sūnus atsidūrė medikų rankose. Bet ir jie buvo bejėgiai prieš žiemos šėlsmą Zahlės pabėgėlių stovykloje. „Jie išvežė jį į ligoninę, tačiau mano sūnus mirė“, – atsiduso Nooris.
Nenorėdamas rizikuoti dar vieno sūnaus gyvybe, Nooris nelaukė dar vienos žiemos pradžios, kad išsikeltų iš stovyklos Zahlėje. Po sūnaus laidotuvių į stovyklą jis nebegrįžo. Noorio šeima persikėlė gyventi į Akkar regioną.
Čia – nepalyginamai karščiau, jokio darbo ir mažiau vietos, bet bent jau nereikia jaudintis, kad vieną dieną sirus užklups žiema, o jų lūšnos skendės po keliolikos centimetrų vandens sluoksniu.
PENKTOSIOS DALIES PABAIGA
