Tačiau tikroji laikino irzlumo priežastis – mes jau savaitė kelyje. Nori nenori, tačiau pradedi pavargti emociškai. Nuolatinis judėjimas, nežinomybė, fotografavimas, rašymas. Visa tai šiek tiek išsekina. Bet ne pirmas kartas. Žinojau, kad netrukus ateis antrasis kvėpavimas, tik nemaniau, kad taip greit.
Dar prieš pusantrų metų fotografuodamas Maidano įvykius suvokiau, kad didžiųjų užsienio kanalų žurnalistai nėra kažkokie antžmogiai. BBC, Reuters, CNN, AP, Ruptly ir kitų priemonių žurnalistai yra tokio paties molio, kaip ir kiekvienas iš mūsų.
Ir nėra jie superherojai. Ir kai mudu su kolega Dovydu Pancerovu pirmieji pasaulyje pranešėm apie Ukrainos namų šturmą, o visos pasaulinės agentūros tai padarė tik po keliasdešimties minučių, tada supratau, kad mes galim žaisti ir dirbti kaip lygūs su lygiais kartu su pasaulinio lygio žurnalistais. Tereikia noro, užsispyrimo, šiek tiek patirties ir … atsitiktinumų.
Mano nuostabai, kai kontrabandininko paklausiau, iš kur išplukdomi migrantai, jis atsakė tiksliai, kone nurodė koordinates.
Taip nutiko ir šį kartą. Keletas atsitiktinumų, šiek tiek patirties ir užsispyrimas padėjo mums parengti reportažą tokia tema apie tokią situaciją, į kurią patenka vienetai pasaulio žurnalistų. Tiesa pasakius, kažką panašaus esu matęs tik kartą.
Gal kai kurios teksto dalys nuskambės kaip savigyra, tačiau aš retai kada būnu patenkintas nuveiktu darbu (nebūtinai nuotraukomis). Tad šį kartą gal bus galima man atleisti.
Viskas prasidėjo prieš porą dienų klaidžiojant po Izmiro geležinkelio stoties apylinkes ir kalbantis su migrantais. Vienas jų užkalbintas prakalbo sklandžia anglų kalba. Nors irakietis teigė tesąs tik kontrabandininkų ryšininkas, tačiau pagal jo pasakojimus ir pateiktą informaciją aš net neabejoju, kad jis pats užsiima tuo verslu.
Mano nuostabai, kai paklausiau kontrabandininko, iš kur išplukdomi migrantai, jis atsakė tiksliai, kone nurodė koordinates. Češmės miestelio iškyšulys. Bene vakariausiai nutolęs Turkijos taškas. Nuo čia iki artimiausios Graikijos salos nebus nė dešimties kilometrų.
Iki mums pašnabždėto migrantų paplūdimio – dar kokie 8 km kelio. Dalį jo įveikiame vietiniu mikroautobusu. Likusius kelis kilometrus per kalnuotą vietovę žingsniuojame pėstute. Vieta labai keista.
Nežinojome, ar ši informacija patikima, bet nusprendėme ją patikrinti. Tiesa, tai darėme po pusantros dienos. Nemažai paklaidžioję sėdome į autobusą, kuris nuvežė mus į Češmės miestelį. Čia bandome išsiaiškinti transporto, nakvynės, kainų ir kitus reikalus turizmo informacijos centre. Kad nesukeltume įtarimo – apsimetame turistais. Tiesiog norime pasivaikščioti pajūriu.
Iki mums pašnabždėto migrantų paplūdimio – dar kokie 8 km kelio. Dalį jo įveikiame vietiniu mikroautobusu. Likusius kelis kilometrus per kalnuotą vietovę žingsniuojame pėstute. Vieta labai keista.
Centrinė kyšulio dalis – šiuolaikiškas Viduržemio jūros tipo ir gausiai iki šiol turistų lankomas miestelis, o jo smaigalyje – brūzgynai, daugybė apleistų pastatų ir beveik nė gyvos dvasios.
Kartu su kolega sliūkinam mažais krūmokšniais apaugusia vietove. Egėjo jūros vanduo trankosi į keliasdešimties metrų aukščio uolėtus skardžius. Judame jų viršumi matydami pasakiškus vaizdus ir neįprastai apleistą aplinką. Stabtelime iškyšulyje ir apsidairome. Apačioje už keleto šimtų metrų – nedidelis paplūdimys. Patogi vieta išplaukti su guminėmis valtelėmis. Kiek toliau – skardis, ant kurio pastebime keletą žmonių siluetų. Panašu, kad jų tarp brūzgynų slepiasi daugiau.
Kas mūsų laukia – nenutuokiame. Žinome tik tiek, kad žmonių kontrabandininkai gali būti ginkluoti pistoletais.
Iš tolo pasidarau kelis kadrus ir nusprendžiame palaukti. Ieškodamas tarp gretimų krūmų geresnės pozicijos pastebiu šioje dykynėje link mūsų artėjančius du vyrus. Greičiausiai kontrabandininkų žvalgai apžiūri vietovę. Pamatęs juos už penkiasdešimties metrų įgijau keliasdešimties sekundžių pranašumą.
Tyliai prišoku prie Pauliaus. Išsitraukiu vietinį žemėlapį, knygą ir… alų. Iki jiems ateinant mes tampame priekvailių turistų porele. Man pačiam visa tai atrodo tragiškai. Du bernai su alaus skardinėmis ir knyga rankoje sėdi prišiukšlintame brūzgyne, kur net jūros dorai nematyti, ir skaito knygą...
Nusprendžiam surizikuoti ir tokiom pačiom veidų išraiškom traukti per patį nelegalų stovyklos vidurį. Kas bus tas.
Tiedu veikėjai prieina prie mūsų. Abu tamsūs. Pagal hierarchiją silpnesniam pamušta akis. Kitas pradeda pokalbį su mumis. Kalbam angliškai – „tūrist“ „tūrist“. Geriam alų ir šypsomės. Žvalgai užduoda dar kelis klausimus. Susikalbam tik pavieniais žodžiais ir per daug nekreipiam į juos dėmesio.
Netikėta, tačiau atrodo, kad tai suveikė. Jiedu paeina kiek toliau, išsitraukia mobilųjį ir su kažkuo pasikalba. Greičiausiai papasakojo apie mūsų buvimą. Tačiau panašu, kad improvizuota vaidyba praėjo sėkmingai...
Svarstom, ką daryti toliau. Vienaip ar kitaip esame „apsišvietę“. Nusprendžiam surizikuoti ir tokiom pačiom veidų išraiškom traukti per patį nelegalų stovyklos vidurį. Kas bus tas. Gal pavyks keletą kadrų slapčia nuspausti.
Išsitraukiu savo Canoną, užsidedu plačiakampį objektyvą, pasikabinu jį ant šono. Taip esu jau daręs keletą kartų. Reikalui esant, sudėtingose situacijose galima bandyti nuspausti kadrą nesitaikant ir nesukeliant įtarimo. Net jeigu išeina kreivas, dažniausiai galima kažką „išspausti“.
Vienoje rankoje laikau salos žemėlapį, o kitoje maskuotei – paskutinę alaus skardinę. Burna kvailai iššiepta ir traukiam tiesiai į už poros šimtų metrų esantį skruzdėlyną.
Vos išėjus į keliuką staiga kone iš niekur prie mūsų išnyra motoroleris su turku. Stengiamės nekreipti į jį dėmesio. Bet jis pats parodo entuziastingą iniciatyvą ir pradeda mūsų klausinėti, (kiek mes suprantame) kas mes tokie, ką čia veikiam ir pan. Išsišiepę iki ausų vaidiname stipriai išgėrusius. Kad tą patvirtinčiau – dar keletą kartų godžiai gurkšteliu iš skardinės.
Turkas įtariai mus stebi. Aš irgi taip daryčiau būdamas kontrabandininkų šutvės vietoje. Tačiau mes vadžių neatleidžiame. Baksnojame jam žemėlapį ir aiškinam „treking“, „treking“. Sunkiai jam suprantami žodžiai. Norėdamas galutinai įtvirtinti vaidinamus personažus ištiesiu jam skardinę alaus. Kontrabandininkas netenka kantrybės nusispjauna ir palikęs mus ramybėje nueina į savo klientų improvizuotą stovyklą.
Norėdamas galutinai įtvirtinti vaidinamus personažus ištiesiu jam skardinę alaus. Kontrabandininkas netenka kantrybės nusispjauna ir palikęs mus ramybėje nueina į savo klientų improvizuotą stovyklą.
Sprendžiam, ką daryti. Patekę tarp kokio pusantro šimto sirų, afganų, irakiečių, jemeniečių ir kokių tik nori tautybių žmonių jaučiamės nelabai saugiai. Juolab kad jiems liko vienas žingsnis iki išsvajotosios žemės ir dabar turbūt padarytų bet ką, kad ją pasiektų.
Tačiau nežadu iš čia išeiti tik dėl to, kad jaučiuosi nejaukiai. Išeisim – kelio atgal jau nebus. Kas bus – tas. Stovim kaip du kosmonautai, patekę į Azijos turgų, ir nesitraukiam.
Netgi atvirkščiai – einam giliau į stovyklą ir bandom juos kalbinti. Visi jie jau ruošiasi būsimam iššūkiui – plaukimui per Egėjo jūra. Ištraukiamos valtys, ruošiami varikliai, pakuojami daiktai.
Iš pradžių kalbame nedrąsiai, lyg nesuprasdami, kas čia vyksta. Panašu, kad niekas čia labai nebijo. Pakeliu savo fotoaparatą ir nuspaudžiu pripūstos valties nuotrauką. Be žmonių. Atrodo, kad niekas nesureagavo, nors ir matė. Tada nuspaudžiau patį kalbiausią. Tas tik nusišypsojo ir toliau dirbo ką dirbęs. Taip truputis po trupučio pradėjau drąsiai švaistytis ir fotografuoti viską aplink. Dalis afganistaniečių netgi sustojo papozuoti.
Veiksmas pradėjo virti. Iš pakrūmių tempiamos valtys, varikliai, gelbėjimosi liemenės ir viskas nešama link mažo paplūdimio. Vyrai užsiima technikos reikalais, o moterys – vaikais ir daiktų pakavimu.
Iš pakrūmių tempiamos valtys, varikliai, gelbėjimosi liemenės ir viskas nešama link mažo paplūdimio. Vyrai užsiima technikos reikalais, o moterys – vaikais ir daiktų pakavimu.
Šioje vietoje išsiaiškiname dar vieną atsitiktinumą. Pasirodo, kad šie žmonės laukė penkias paras, kol pasitaisys oras, ir jie galės išplaukti. Ir tas oras pasitaisė būtent tą akimirką, kai mes atvykome. Kažkas neįtikėtino. Gal čia karmos taškai už Sirijos pasienio nesėkmes...
Po pirmųjų keliasdešimties kadrų suprantu, kad galiu dirbti, ir tai darau. Nardau tarp savo valtis ruošiančių migrantų, vaikus nešančių moterų, laime ir nerūpestingumu trykštančių jaunuolių ir išsigandusiomis akimis aplink besidairančių senolių. Viskas. Tai mano stichija. Brendu į vandenį iki pusės palydėti išplaukiančių, laukiu sugrįžtančių, kuriems vis dėlto nepavyko užvesti variklio arba jis užgeso...
Visi nusiteikę džiaugsmingai. Vieni krykštauja, kiti kiek subtiliau tai išreiškia. Tačiau visų akyse – išsvajota Europos Sąjunga, esanti už 8 kilometrų. Gaila tik, kad jie nežino, jog ten jų niekas nelaukia. Ir kad visi vargai ten tik prasidės.
Maždaug dešimt valčių išplaukia per pusantros valandos. Daugumai jų gęsta varikliai, vairininkai nemoka jų valdyti. Kiek supratau, kontrabandininkai juos nustumia nuo kranto, užkuria variklį ir paleidžia. Tada bėga prie kitos valties. Po kiek laiko pirmieji užgęsta arba pradeda plaukioti ratu. Taip ir sukasi kaip vijurkai kontrabandininkai.
Nežinau kiek išties jie už šiuos žmones pasiima pinigų, tačiau kai kurie atrodė taip, lyg bandytų vykti pusiau savarankiškai. Jų valtelės mažytės, varikliai silpni arba savadarbiai, o plaukia – viena šeima. Taip patekti į Europą yra greičiausiai pigiau, tačiau daug pavojingiau.
Nuo objektyvo slėpėsi tik labai maža dalis migrantų. Ir vėliau, kai pagaliau suprato, kas mes tokie – patys kontrabandininkai. Bet jau buvo vėlu, o ir jiems labiau rūpėjo jų juodojo verslo reikalai.
Tarp išplaukiančiųjų galima buvo pamatyti pačių įvairiausių žmonių. Nuo kūdikių iki jaunų vyrų ir senelių. Kai kuriose valtyse buvo vien jauni vyrai ir merginos, atrodo, kad išvyktų į studentų ekskursiją, kitoje – tarsi susodintas vaikų darželis. Vaikai ten užėmė bene pusę valties vietų.
Kai kuriose mažose valtelėse sutilpdavo visa šeima. Nepavykus užsikurti varikliui viena jų grįžo su ašaromis akyse. Jų svajonė, bent jau laikinai, sudužo...
Nesu lengvai sugraudinamas, tačiau šios afganų šeimos man pagailo. Šeima neturėjo pinigų, bet bandė verstis savaip. Vyras stengėsi, perdarė variklį iš trimerio, tačiau viskas žlugo, vos jie pabandė pajudėti iš vietos... Teko apsisukus grįžti atgal ir niūriom nuotaikom pakuoti valtį atgal į stovyklą, kurioje jau nieko nebeliko...
Palydėję išplaukiančius perėjome dar per jų apleistą stovyklą. Netrukus čia įsikurs jau kiti migrantai. Laikinos palapinės padarytos iš po ranka pasitaikiusių daiktų – antklodžių, polietileno gabalų, kartoninių dėžių ir t.t. Tarp jų mėtosi suplėšytos nuotraukos, diplomai, palikti drabužiai ir... valties variklių instrukcijos.
Tarp išplaukiančiųjų galima buvo pamatyti pačių įvairiausių žmonių. Nuo kūdikių iki jaunų vyrų ir senelių. Kai kuriose valtyse buvo vien jauni vyrai ir merginos, atrodo, kad išvyktų į studentų ekskursiją, kitoje – tarsi susodintas vaikų darželis.
Pasidarome keletą nuotraukų ir traukiame tuos kelis kilometrus iki artimiausio autobuso. Kalbamės, kad dar nelabai supratom, kas čia įvyko. Ėjom tik pasižvalgyti, o išėjo...
Paprastam skaitytojui nėra didelio skirtumo – nuotraukose valtys su migrantais. Nelabai kas supranta, koks skirtumas yra tarp išplaukimo ir atplaukimo. Vaizdai panašūs, tik vienus užfiksuoja visi, kas turi noro, o mūsų užfiksuoto išplaukimo vaizdų – vos keletas pasaulyje. Tiksliau aš pats mačiau tik vieną reportažą, nors stengiuosi viską pamatyti ir iššniukštinėti šia tema.
Vienas iš nedaugelio atvejų, kai esu patenkintas. Net ne nuotraukomis, o tuo, kad pavyko čia patekti ir nors kažką padaryti. Daugybė atsitiktinumų, šiek tiek patirties ir turime išskirtinę medžiagą.
LAUKITE TĘSINIO
#Paskuipabėgėlius – 15min.lt reportažų ciklas. Du mūsų žurnalistai Vidmantas Balkūnas ir Paulius Ramanauskas keliauja iš Turkijos–Sirijos pasienio iki Vokietijos. Keliu, kurį pastarosiomis dienomis bando įveikti dešimtys tūkstančių pabėgėlių.
