– Apie „Titaniką“ jau prirašyta beveik tiek pat, kiek apie Jėzų. O jūs tvirtinate, kad iki šiol nežinome, kaip laivas paskendo.
– Vis dar neišaiškinta, kodėl laivas nugrimzdo taip greitai. Susidūręs su ledkalniu jis dingo gelmėse po 2 valandų 23 minučių. Jei būtų išsilaikęs paviršiuje tik valanda 45 minutėmis ilgiau, visi galėjo būti išgelbėti. Apie tai, kad „Titanikas“ galėjo skęsti kitaip negu įsivaizduojame, man papasakojo Johnas Chattertonas, nuskendusių laivų tyrinėtojas. Vienas teisininkas įkalbėjo jį įdėmiai apžiūrėti laivo dalis. Įtikinėjo, kad pats matė plieno lakštus, atitrūkusius nuo skenduolio dugno; tai galėjo reikšti, jog atsitrenkus į ledkalnį „nukrito“ dugnas, o tai savo ruožtu paaiškintų, kodėl „Titanikas“ taip greitai nuskendo.
– Kas tuo rimtai susidomėjo?
– J.Chattertonas ir Kohleris, kurie toms paieškoms išleido 300 tūkst. dolerių iš savo kišenės.
2005 metais jie surengė povandeninę ekspediciją, tačiau įsitikino, kad lakštai pavirtę metalo laužu. Ekspedicijoje dalyvavęs ekspertas pasiūlė apžiūrėti kitą laivo dalį, esančią jūros dugne tolokai nuo pagrindinės skendimo vietos – ją 1986 metais atrado prancūzų ekspedicija. Ji niekada nebuvo tyrinėta. Nuvyko ten ir pamatė dvi dideles dugno nuolaužas tos korpuso vietos po trečiuoju kaminu, kurioje laivas perlūžo. Kohleris ir J.Chattertonas susisiekė su laivų statytoju Rogeriu Longu, kuris specialiai tyrinėjo nuskendusius laivus. Parodė jam filmuotą medžiagą ir paklausė, ką mato.
– Ir ką jis pamatė?
– R.Longas ištyrinėjo kiekvieną plieno nuolaužą ir pastebėjo, kad metale likę įtempimo ir kompresijos pėdsakų. Tai rodo, kad laivas perlūžo pasviręs tik labai mažu kampu, dar būdamas vandenyno paviršiuje. Štai jums ir paaiškinimas, kodėl taip greitai skendo.
– Jameso Camerono filme „Titanikas“ laivas stovi beveik statmenas, galu aukštyn, ir tiktai po to grimzta į dugną. Argi atrodė ne taip?
– Kai J.Cameronas prieš dešimtį metų statė filmą, tai buvo visuotinai priimtas skendimo scenarijus. Manyta, kad laivas pakrypo 45 laipsnių kampu, po to perlūžo. O R.Longas, įsižiūrėjęs į laivo dugno plieno nuolaužas, pasakė, kad šito negalėjo būti. Pėdsakai pliene aiškiai rodė, kad laivas lūžo pasviręs tik 10-11 laipsnių kampu. R.Longas tai pasakė tvirtai įsitikinęs, žiūrėdamas į plieną trūkimo vietoje. Tai buvo sensacinga žinia.
2005 metų žiemą pateikiau tą naują scenarijų per konferenciją Okeonografijos institute Masačusetso valstijoje. Dalyviai apstulbo. Atsivėrė visiškai kitas vaizdas to, kas atsitiko „Titanike“.
– Tai kaip iš tikrųjų galėjo vykti „Titaniko“ skendimas?
– Laivas visą laiką atrodė stabilus. Keleiviams ir įgulai veikiausiai susidarė įspūdis, kad jis dar ilgai plūduriuos paviršiuje. Ant denio jie jautėsi saugūs, nes pasvirimas buvo ne toks dramatiškas, kaip vaizduojama J.Camerono filme. Nebuvo pagrindo bijoti ūmaus grimzdimo. Gal todėl keleiviai neskubėjo lipti į gelbėjimo valtis. Bet kai laivas staiga lūžo, jis nuskendo per penkias minutes. Taigi „Titanikas“ lūžo pusiau ir paskendo, o ne pradėjo skęsti ir todėl lūžo. Tai visiškai skirtingas vertinimas to, kas vyko aną naktį. Sunku įsivaizduoti, kaip didžiausi britų imperijos laivų statytojai galėjo pastatyti tokį silpną laivą, kuris perlūžo pasviręs 10 ar 11 laipsnių kampu.
– Netrukus po to R.Longui parašė laišką buvęs archyvaras, dirbantis „Harland and Wolff“ laivų statyklai Belfaste, kur buvo pastatytas „Titanikas“. Ar pranešė jis ką nors sensacingo?
– Tai buvo Tomas McCluskie. Jis visą gyvenimą dirbo toje statykloje, o anksčiau joje dirbo jo tėvas ir tėvo tėvas. XX amžiaus septintajame ir aštuntajame dešimtmečiais be kitų pareigų jis turėjo atsakinėti asmenims, besidomintiems „Titaniku“. Jam buvo atverti visi to laikotarpio, kai buvo pastatyti didieji laivai, archyvai. Elektroniniame laiške R.Longui T.McCluskie parašė, kad tos žinios jis laukė dvidešimt metų. Laukė, kada kas nors atskleis paslaptį ir garsiai ją pasakys. Rašė, jog buvo apstulbintas to, kad Longas žino tai, ką jis, archyvaras, žino iš tų laikų dokumentų.
– O iš kur sužinojo T.McCluskie? Ir kodėl nepaviešino tos informacijos?
– Paaiškino, jog iškart po katastrofos statyklos savininkai atliko vidinį tyrimą. Buvo nustatyta, kad laivas perlūžo mažu kampu ir tai greičiausiai atsitiko vandens paviršiuje. R.Longas stebėjosi, kodėl T.McCluskie pats to anksčiau nepapasakojo. O jis paprasčiausiai bijojo būti apkaltintas dėl firmos paslapčių atskleidimo.
– Vadinasi, laivo savininkai ir projektuotojai slėpė tiesą, nors gerai žinojo, kad „Titanikas“ lūžo anksčiau negu pradėjo skęsti?
– Kai paieškose priėjau iki to taško ir pradėjau suvokti, kas atsitiko, mane apėmė siutas. Savaime aišku, dabar mano knyga nieko nebegali pakeisti – negalima pateikti kaltinimų žmogžudyste, pareikalauti atlyginti žalą. Bet džiaugiuosi, kad pagaliau tiesa išvydo dienos šviesą.
Daugelį metų visuomenės sąmonėje buvo įsitvirtinęs įsitikinimas, kad „Titanikas“ buvo tobulas, herojiškas, gražus laivas. Tačiau tiesa yra tai, kad jis buvo visai ne tobulas, tiktai vos galimas naudotis. Buvo ne išsvajotas laivas, o mirtini spąstai.
Tie žmonės nuslėpė faktą, kad pastatytasis laivas prastos kokybės. Jokiu būdu nenorėjo prisipažinti pasauliui: britų laivas buvo nepakankamai patvarus užtikrinti savo keleivių saugumą. Tada pamaniau, kad mano knyga turi papasakoti apie žmones, kurie statė „Titaniką“ ir laivus dvynius – „Olimpic“ ir „Britannic“.
– Kas jie per žmonės?
– Tai Williamas Pirrie – tuometinis statyklos šefas, Bruce Ismay – „White Star Line“ vadovas ir Johnas P.Morganas – amerikietis, plieno karalius, kuris nusipirko „White Star Line.“ Tuo metu keleivių pervežimas per Atlantą buvo toks pelningas, kad J.P.Morganas mėgino sukurti monopolį. Vyko varžybos su kitu vežėju, „Cunart Line“, kuris statė tris savo didžiuosius linijinius laivus. „White Star Line“ norėjo pirmauti bet kokia kaina ir turėjo kuo greičiau nuleisti į vandenį „Titaniką.“
– Ką sužinojote apie tą trijulę?
– Tai buvo labai išdidūs žmonės ir dideli savimylos. Manė galį pastatyti viską, ką tik panorės, ką tik sugalvos. „Titanikas“ tuomet buvo didžiausias žmogaus sukurtas judantis objektas. Tačiau jie nenutuokė, kaip jis laikysis jūroje. „Titaniko“ konstruktoriai tikriausiai suprojektavo laivą ir pastatė kaip tik gebėjo. Nemanau, kad būtų buvę nusikaltėliai. Manau, tiesiog buvo žmonės, norėję padaryti kuo geriau, bet daug kartų klydę. „Titanikas“ nėra prabangos viršūnė ir aukščiausio lygio laivų statybos pavyzdys. Jis godumo ir puikybės viršūnė.
– Ar statydami tris didžiulius linijinius laivus laužė galiojusias taisykles ir privalomas normas?
– „Titanikas“ buvo pastatytas laikantis Britanijos prekybos komisijos normų. Bet jos buvo archaiškos, parašytos prieš penkiolika metų ir skirtos gerokai mažesniems laivams. Normos buvo numatytos maždaug dešimčiai tūkstančių tonų, o „Titanikas“ buvo penkiskart didesnis. Kažkas yra pasakęs, jog iš tikrųjų „Titaniką“ paskandino normos.
– Ar tai reiškia, kad „Titanikas“ buvo silpnas laivas?
– Thomasas Andrewsas, laivo projektuotojas, nustatė korpuso plieno storį – 1,25 colio, kniedžių storį – 1 colio. Kai laivo savininkai pamatė tuos duomenis, paklausė kokios komisijos normos. O pagal normas plieno storis – 1 colis, o kniedžių – 7/8 colio. T.Andrewsas suprato, kad jeigu savininkas užsimanytų turėti laivą iš popieriaus, tai tektų jį projektuoti. Nebuvo diskusijos. Projektas turėjo būti perdirbtas.
Kai „Titanikas“ perlūžo ir nuskendo, B.Ismay ir W.Pirrie žinojo, kad projekte iš pradžių buvo numatyta naudoti storesnį plieną. Žinojo, kad dvynio „Olimpic“, kuris plaukiojo devynis mėnesius, korpusas smarkiai įtrūkęs. Iškart buvo įsakyta „Olimpic“ sustiprinti dvigubu korpusu. O trečiasis serijos laivas „Britannic“ jau buvo pastatytas su dvigubu korpusu. „Titanikui“, ko gero, net nebuvo būtina susidurti su ledkalniu, kad nuskęstų. Tiesiog jis buvo toks silpnas, kad galėjo nuskęsti net štormo metu.
– Ar T.Andrewsas galėjo žinoti, kad jo suprojektuotas gigantiškas laivas bus pernelyg silpnas ir kad mažesnių laivų normos negali būti taikomos tokiems gigantams kaip „Titanikas“ ar „Olimpic“?
– Daug dokumentų tai patvirtina. T.Andrewsas žinojo, kad tas laivas turi būti daug galingesnis. Žinojo, kad balansuoja ties riba. Iš dokumentų žinome, kad po pirmo reiso buvo ketinama sugrąžinti „Titaniką“ į statyklą ir sustiprinti plienu. Aiškiai matyti, kad visą laiką rimtai būgštauta, ar laivas yra pakankamai patvarus. Deja, nebuvo.
– Ar tai išties paskutinė „Titaniko“ paslaptis?
– Kai baigiau paieškas, tai buvo paskutinė paslaptis. Sutikau su leidėjo pasiūlytu knygos pavadinimu, nes aš manau, kad tikroji „Titaniko“ paslaptis – kodėl jis paskendo taip greitai ir kodėl valdžia nuslėpė tiesą. Tai buvo didžioji paslaptis. Daugelį metų visuomenės sąmonėje buvo įsitvirtinęs įsitikinimas, kad „Titanikas“ buvo tobulas, herojiškas, gražus laivas. Tačiau tiesa yra tai, kad jis buvo visai ne tobulas, tiktai vos galimas naudotis. Buvo ne išsvajotas laivas, o mirtini spąstai.
