A.Merkel greičiausiai dar vieną kadenciją išbus kanclere, bet paskutinės rinkimų kampanijos dienos tikrai ne nykios – vis dar neaišku, kokia koalicija galėtų iškilti po sekmadienio rinkimų. Koalicijos sudėtis nulems, kokie asmenys ir kokia politika artimiausius ketverius metus dominuos svarbiausioje Europos Sąjungos vyriausybėje.
„Politico“ išskiria penkis svarbiausius dalykus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį per rinkimus sekmadienį ir likusias dienas iki jų.
1. Ribota SPD erdvė manevrams
Vokietijos socialdemokratų partijos (SPD) palaikymas pagal rinkėjų apklausas svyruoja tarp 20 ir 23 procentų. 3 procentiniai punktai paprastai nedaug ką reikštų, tačiau šįkart jie labai svarbūs.
2009 m. SPD surinko 23 proc. balsų, kai A.Merkel varžovas buvo Frankas-Walteris Steinmeieris, ir partija liko opozicijoje.
2013 m. jai sekėsi kiek geriau – gavo 25,7 proc. Tuomet A.Merkel pradėjo kalbas dėl koalicijos su Žaliųjų partija, kuri galiausiai atsisakė jungtis į koaliciją. SPD išlaukė ir tapo koalicijos partneriais.
Gavus daugiau nei 23 proc. būtų gerokai lengviau įtikinti pačią partiją, kad socialdemokratai turi patekti į didžiąją koaliciją ir vėl, o ne būtų palikti opozicijoje.
Gavus iki 23 proc. balsų – priešingai, sustiprėtų partijos narių argumentai, kad prisijungimas prie A.Merkel yra tiesus kelias į SPD balso nutildymą.
2. AfD vietos, pinigai ir valdžia
Apklausų atlikėjai turi mažai patirties su „Alternatyvos Vokietijai“ (AfD) rėmėjais. Žmonės galbūt vengia atvirai pripažinti, kad jie balsuos už kraštutinius dešiniuosius? Jeigu vengia, ar apklausų rengėjai pakankamai į tai atsižvelgia?
Žmonės galbūt vengia atvirai pripažinti, kad jie balsuos už kraštutinius dešiniuosius? Jeigu vengia, ar apklausų rengėjai pakankamai į tai atsižvelgia?
Apklausos rodo, kad AfD gali tapti trečia pagal dydį partija parlamente. Jai prognozuojama gauti 10–12 proc. balsų. Kuo labiau jiems pasiseks, tuo mažesnė dviejų partijų (A.Merkel CDU su žaliaisiais arba su Laisvąja demokratų partija) koalicijos tikimybė.
Tai reikš, kad turės susitarti trys partijos – arba vėl reikės didžiosios koalicijos su SPD. Tai yra reikės daugiau laiko, kad būtų pasiektas susitarimas.
Kraštutinės dešinės partijos tapimas trečia pagal dydį partija Bundestage taip pat būtų žadintuvas įprastinėms partijoms, kuris parodytų, kad AfD ir jos rinkėjų negalima ignoruoti.
3. Liberalus gundo koalicija, bet jie bus atsargūs
Visos apklausos rodo, kad Laisvoji demokratų partija (FDP) po ketverių metų pertraukos grįš į Bundestagą.
Partijos raison d’être yra tapimas koalicijos partnere. Jie yra dirbę tiek su SPD, tiek su CDU, nors paskutinį kartą jiems nelabai tai pavyko. Po to, kai 2009–2013 m. rėmė A.Merkel vyriausybę, juos rinkėjai skaudžiai nubaudė – partija neperžengė 5 proc. slenksčio ir nepateko į Bundestagą.
Reikėtų tikėtis aršių vidinių debatų partijos viduje, kai jie vėl grįš į parlamentą. Taip pat – kad su jais bus sudėtinga kalbėtis siekiant koalicinio susitarimo. FDP lyderis Christianas Lindneris yra aiškiai parodęs, kad savo partijai nori daug galios turinčio finansų ministro posto. Kad toks jų reikalavimas būtų patenkintas, reikėtų į kitą poziciją patraukti Wolfgangą Schäuble. Tai gali sukelti nerimo partneriams Europoje, pavyzdžiui, Prancūzijai.
4. Vokietija neskubės
Jeigu rezultatai aiškiai neparodys, kad CDU partnere iš esmės gali tapti tik kažkuri viena partija, neverta tikėtis, kad partijų lyderiai iškart pradės derybas.
Nebus kada kalbėtis Berlyne, kai reikės kovoti Hanoveryje.
Laukia dar vieni rinkimai – spalio 15 dieną Žemutinė Saksonija rinks savo parlamentą. Iki tol vargu ar vyks kažkas svarbaus – ypač jeigu CDU ir SPD nuspręs dar kartą žengti į didžiąją koaliciją. Nebus kada kalbėtis Berlyne, kai reikės kovoti Hanoveryje.
O priežasčių kautis tikrai yra – Žemutinėje Saksonijoje koalicija iš socialdemokratų ir žaliųjų žlugo, kai vos vienas žaliųjų parlamentaras prisijungė prie CDU.
5. Vidinis CDU ir CSU susiskaldymas nesibaigs
Didžiausia opozicija A.Merkel per pabėgėlių krizę kilo ne iš išorės, o iš jos pačios stovyklos. Nereikia tikėtis, kad po rinkimų viskas nurims.
Krikščionių socialinė sąjunga (CSU), bendradarbiaujanti su CDU, yra politinė galybė, kuri didžiąją dalį laiko po Antrojo pasaulinio karo valdo Bavariją – ir jai net nereikia koalicijos partnerio. Partija penkerių metų laikotarpį nuo 2008-ųjų, kai jiems reikėjo liberalų paramos, laiko nuklydimu.
A.Merkel partijai visoje Vokietijoje surinkti 35 proc. balsų yra pakankamai geras rezultatas – tai reiškia, kad jokia vyriausybė negalėtų būti suformuota be CDU. Tačiau CSU kitais metais Bavarijoje nori surinkti daugiau – kad užsitikrintų visišką daugumą. Vadinasi, partija vis dar veiks rinkimų kampanijos režimu, net ir po nacionalinių rinkimų.
