Ukrainos kariškiai padėjo žurnalistams išvykti, nes gavo žinių, kad jų ieško Rusijos kariai. M.Černovas papasakojo naujienų agentūrai „Associated Press“, kaip jis ir J.Maloletka atsidūrė Mariupolyje, sugebėjo ten dirbti ir kaip jiems pavyko išvykti. Pateikiame jo monologą su nedideliais sutrumpinimais.
***
Mus persekiojo rusai. Jie turėjo sąrašą vardų, įskaitant ir mūsų, ir jau artėjo.
Buvome vieninteliai Mariupolyje likę tarptautiniai žurnalistai. Daugiau nei dvi savaites fiksavome, kaip Rusijos kariuomenė apgulė šį miestą. Mes rengėme reportažą iš ligoninės, kai koridoriuose pasirodė ginkluoti vyrai. Chirurgai mums davė baltus chalatus maskuotei.
Staiga auštant įsiveržė keliolika kareivių: „Kur, po velnių, yra žurnalistai?“ Pažvelgiau į jų antpečius (mėlyni buvo ukrainietiški) ir pabandžiau apskaičiuoti tikimybę, kad jie yra persirengę rusais. Žengiau į priekį, išduodamas save. „Mes čia tam, kad jus ištrauktume“, – pasakė jie.
Operacinės sienos drebėjo nuo artilerijos ir kulkosvaidžių ugnies, o viduje atrodė saugiau. Tačiau ukrainiečių kareiviai turėjo įsakymą mus išvesti. Išbėgome į gatvę, palikę mus priglaudusius gydytojus, apšaudomas nėščias moteris ir žmones, kurie miegojo ligoninės koridoriuose, nes neturėjo kur eiti. Man buvo baisu juos visus palikti.
Devynios minutės, gal dešimt, amžinybė keliuose, vedančiuose pro subombarduotus namus. Kai netoliese sprogo sviediniai, kritome ant žemės. Smūgio bangos viena po kitos sudrebino mano krūtinės ląstą, rankos sustingo.
Pasiekėme įėjimą ir šarvuočiai nuvežė mus į tamsų rūsį. Tik ten iš pažįstamo policininko sužinojome, kodėl ukrainiečiai, rizikuodami savo karių gyvybėmis, išvedė mus iš ligoninės.
„Jei būsite sugauti, būsite nufilmuoti ir priversti pasakyti, kad viskas, ką nufilmavote, buvo melas. Visos jūsų pastangos ir viskas, ką darėte Mariupolyje, nueis perniek“, – sakė jis.
Policininkas, kuris neseniai maldavo mus parodyti pasauliui savo mirštantį miestą, dabar maldavo mus išvykti. Nuėjome prie tūkstančių automobilių, kurie ruošėsi išvykti iš Mariupolio. Buvo kovo 15-oji. Net neįsivaizdavome, ar pavyks ištrūkti gyviems.
Taip pat skaitykite: Vaikų ligoninėje atsiskleidžia tikras Rusijos karo Ukrainoje siaubas
***
Užaugau Charkive, Ukrainos mieste, esančiame už 30 km nuo Rusijos sienos, ir mokykloje mokiausi elgtis su ginklais. Tai atrodė beprasmiška. Ukrainą supa draugai, pagalvojau.
Nuo to laiko rengiau reportažus apie karus Irake, Afganistane ir Kalnų Karabache. Tačiau kai šią žiemą amerikiečiai, o paskui europiečiai iš Kyjivo evakavo savo ambasadas, o aš studijavau žemėlapius, kuriuose buvo matyti, kaip Rusija telkia karines pajėgas netoli mano gimtojo miesto, galvojau tik viena: „Mano vargšė šalis“.
Pirmosiomis karo dienomis rusai subombardavo didžiulę Laisvės aikštę Charkive, kurioje jaunystėje mėgdavau lankytis.
Į Mariupolį atvykome 3.30 val. ryto. Po valandos prasidėjo karas.
Žinojau, kad Rusijos pajėgos Mariupolį laikys strateginiu tašku, nes jis yra prie Azovo jūros. Vasario 23 d. vakare su savo ilgamečiu kolega Jevhenu Maloletka, ukrainiečių „Associated Press“ fotografu, jo baltu „Volkswagen“ furgonu nuvykau ten.
Pakeliui susirūpinome dėl atsarginių padangų ir susiradome netoliese gyvenantį vyrą, kuris sutiko vidury nakties internetu parduoti mums padangas. Jam ir parduotuvės kasininkei paaiškinome, kad ruošiamės karui. Jie žiūrėjo į mus kaip į bepročius.
Į Mariupolį atvykome 3.30 val. ryto. Po valandos prasidėjo karas.
Maždaug ketvirtadalis iš 430 000 Mariupolio gyventojų išvyko pirmosiomis dienomis, kol dar galėjo. Tačiau tik nedaugelis tikėjo, kad karas artėja, o kai dauguma suprato, kad suklydo, jau buvo per vėlu.
Rusai kasdien šaudė, išvedė iš rikiuotės elektros, vandens, maisto tiekimo sistemas ir, svarbiausia, nutraukė mobilųjį ryšį, radiją ir televiziją. Keletas likusių žurnalistų paliko miestą, kol ryšiai galutinai nutrūko ir prasidėjo visiška blokada.
Rizikavome parodyti pasauliui tai, ką pamatėme. Tai taip supykdė rusus, kad jie mus medžiojo. Niekada anksčiau nebuvau pajutęs, kad nutraukti tylą yra taip svarbu.
Informacijos trūkumas blokados metu turi du tikslus. Pirmas – chaosas. Žmonės nesupranta, kas vyksta, ir panikuoja. Antras – nebaudžiamumas. Neturėdami filmuotos medžiagos apie sugriautus pastatus ir mirštančius vaikus, rusų kariai galėjo daryti, ką norėjo. Jei ne mes, tokios filmuotos medžiagos nebūtų buvę.
Todėl rizikavome parodyti pasauliui tai, ką pamatėme. Tai taip supykdė rusus, kad jie mus medžiojo.
Niekada anksčiau nebuvau pajutęs, kad nutraukti tylą yra taip svarbu.
***
Mirtys prasidėjo greitai. Vasario 27 d. matėme gydytoją, kuris bandė išgelbėti šrapnelio sužeistą mažą mergaitę. Ji mirė.
Mirė antras vaikas, paskui trečias. Greitosios pagalbos automobiliai nustojo vežti sužeistuosius, nes be ryšio žmonės negalėjo iškviesti medikų, o medikai negalėjo judėti subombarduotomis gatvėmis.
Gydytojai maldavo mus įamžinti šeimas, kurios atvežė savo žuvusius ir sužeistus artimuosius, ir leido mums pasinaudoti jų generatoriumi, kad galėtume įkrauti savo vaizdo ir fotoaparatūrą. Jie sakė: „Niekas nežino, kas vyksta mūsų mieste.“
Apšaudymas apgadino ligoninę ir aplinkinius namus. Buvo išdaužti mūsų furgono langai, pradurtas automobilio šonas, pradurtos padangos. Kartais bėgdavome iš ligoninės filmuoti degančio namo, o paskui bėgdavome atgal tarp sprogimų.
Mieste buvo likusi tik viena vieta su geru ryšiu – prie apiplėštos maisto prekių parduotuvės Budivelnyko prospekte. Kartą per dieną eidavome ten, slėpdavomės po laiptais ir siųsdavome nuotraukas bei vaizdo įrašus. Laiptai nelabai mus saugojo, bet po jais jautėmės saugiau nei lauke.
Mieste buvo likusi tik viena vieta su geru ryšiu – prie apiplėštos maisto prekių parduotuvės Budivelnyko prospekte. Kartą per dieną eidavome ten, slėpdavomės po laiptais ir siųsdavome nuotraukas bei vaizdo įrašus.
Kovo 3 d. signalas dingo ir ten. Bandėme išsiųsti vaizdo įrašą pakilę į septintąjį ligoninės aukštą ir išlipę pro langą. Iš ten pamatėme, kad plėšiamas uostamiesčio prekybos centras, ir per artilerijos ir kulkosvaidžių ugnį patraukėme jo link. Iš ten išbėgo dešimtys žmonių, stumdami vežimėlius su elektronika, maistu, drabužiais.
Ant parduotuvės stogo sprogo sviedinys, ir mane parbloškė ant žemės. Įsitempiau, laukdamas antro smūgio, ir šimtą kartų keikiau save, kad neįjungiau kameros, kad visa tai užfiksuočiau. Po to sekė antras smūgis, sviedinys su baisiu švilpimu trenkėsi į šalia esantį daugiabutį namą. Pasislėpiau už kampo.
Pro šalį prabėgo paauglys, riedėjo biuro kėdė, apkrauta elektronika, nuo jos krito dėžės. „Sviedinys nukrito už dešimties metrų nuo mūsų. Ten buvo mano draugai. Neįsivaizduoju, kas jiems nutiko“, – sakė jis.
Skubėjome atgal į ligoninę. Per 20 minučių pradėjo važiuoti nukentėjusieji, kai kurie jų buvo vežami pirkinių vežimėliuose.
Kelias dienas vienintelė mūsų ryšio su išoriniu pasauliu priemonė buvo palydovinis telefonas. Vienintelė vieta, kur jis veikė, buvo lauke, šalia kriauklės formos kraterio. Atsisėsdavau, pritūpdavau ir bandydavau priimti signalą.
Visi klausė: „Prašau, pasakyk, kada baigsis karas“. Neturėjau atsakymo.
Kiekvieną dieną sklido gandai, kad Ukrainos kariuomenė ruošiasi pralaužti apsiaustį. Tačiau niekas neatėjo.
***
Tuo metu jau mačiau mirčių ligoninėje, lavonų gatvėse, dešimtis kūnų, sumestų į masinį kapą. Buvau matęs tiek daug mirčių, kad jas filmavau beveik nieko nejausdamas.
Kovo 9 d. du aviacijos smūgiai suplėšė plastiką, kuris dengė mūsų furgono langus. Ugnies kamuolį pastebėjau akimirką prieš tai, kai skausmas pervėrė mano ausis, odą, veidą.
Matėme virš gimdymo skyriaus kylančius dūmus. Kai ten nuvykome, gelbėtojai vis dar traukė kruvinas nėščiąsias iš griuvėsių.
Mūsų fotoaparatų baterijos buvo beveik išsikrovusios ir neturėjome ryšio, kuriuo galėtume siųsti vaizdus. Iki komendanto valandos buvo likusios kelios minutės. Policininkas girdėjo, kaip mes aptarinėjome, kaip pranešti apie sprogimą ligoninėje.
„Tai pakeis karo eigą“, – sakė jis. Jis nuvežė mus ten, kur buvo elektra ir internetas.
Nufilmavome tiek daug mirusių žmonių ir mirusių vaikų, be galo daug. Nesupratau, kodėl jis manė, kad daugiau mirčių ką nors pakeis.
Klydau.
Tamsoje siuntėme vaizdus ir vaizdo įrašus, o kad procesas būtų greitesnis, padalijome juos į tris dalis. Tai užtruko kelias valandas. Buvo jau seniai po komendanto valandos, apšaudymas tęsėsi, bet policijos pareigūnai, paskirti lydėti mus po miestą, kantriai laukė.
***
Tada mūsų ryšys su pasauliu už Mariupolio ribų vėl nutrūko.
Grįžome į tuščią viešbučio rūsį su akvariumu, kuriame buvo negyvos auksinės žuvelės. Būdami izoliuoti, nežinojome apie Rusijos dezinformacijos kampaniją, kuria buvo siekiama diskredituoti mūsų darbą.
Rusijos ambasada Londone paskelbė du tviterio pranešimus, kuriuose AP nuotraukas pavadino klastotėmis ir teigė, kad nėščia moteris yra aktorė. Rusijos ambasadorius JT Saugumo Tarybos posėdyje parodė nuotraukų kopijas ir pakartojo melą apie išpuolį prieš gimdymo namus.
Tuo tarpu Mariupolyje mus vis stabdydavo žmonės, besiteiraujantys apie naujausias karo naujienas. Žmonės dažnai prie manęs prieidavo ir sakydavo: „Prašau, nufilmuokite mane, kad mano šeima už miesto žinotų, jog esu gyvas.“
Tuo metu Mariupolyje neveikė Ukrainos radijas ir televizija. Vienintelis radijo signalas, kurį buvo galima priimti, transliavo iškreiptą rusų melą, kad ukrainiečiai laiko Mariupolį įkaitais, šaudo į namus, kuria cheminį ginklą. Propaganda buvo tokia galinga, kad kai kurie žmonės, su kuriais kalbėjomės, ja patikėjo, nors patys tai matė savo akimis.
Sovietiniu stiliumi nuolat buvo kartojama žinia: Mariupolis apsuptas, atiduokite ginklus.
***
Kovo 11 d. per trumpą pokalbį telefonu mūsų redaktorius pasiteiravo, ar galėtume surasti moterų, išgyvenusių oro antskrydį prieš gimdymo namus, kad įrodytume jų egzistavimą. Supratau, kad filmuota medžiaga iš gimdymo namų turėjo būti pakankamai stipri, kad išprovokuotų Rusijos valdžios institucijų reakciją.
Taip pat skaitykite: Skirtingi subombarduoto Mariupolio gimdyvių likimai – viena pagimdė, o kita žuvo su vaikeliu
Šias moteris radome kitoje ligoninėje. Vienos buvo su kūdikiais, kitos – gimdančios. Sužinojome, kad viena moteris neteko kūdikio, o paskui pati mirė.
Norėdami išsiųsti vaizdo įrašą, pakilome į septintą aukštą. Iš ten pamačiau, kaip prie ligoninės komplekso vienas po kito atvažiuoja tankai, kiekvienas pažymėtas Z raide, kuri tapo Rusijos karo simboliu.
Buvome apsupti. Dešimtys gydytojų, šimtai pacientų ir mes.
***
Ligoninę saugoję ukrainiečių kariai dingo. Kelią į mūsų furgoną su maistu, vandeniu ir įranga užtvėrė rusų snaiperis, kuris jau buvo nušovęs į gatvę išbėgusį mediką.
Sėdėjome tamsoje ir girdėjome sprogimus. Taip prabėgo kelios valandos. Tuomet kariai, šaukdami ukrainietiškai, atėjo pas mus.
Tai nebuvo panašu į gelbėjimą. Atrodė, kad mus tiesiog siunčia nuo vieno pavojaus prie kito. Tuo metu Mariupolyje niekas nebuvo saugus ir niekas negalėjo padėti. Bet kurią akimirką galėjai mirti.
Buvau nepaprastai dėkingas kareiviams. Tačiau taip pat jaučiausi nejaukiai. Ir buvo gėda dėl to, kad išvykstu.
***
Mes dviese su trijų asmenų šeima susispaudėme automobilyje „Hyundai“ ir įstrigome penkių kilometrų spūstyje už miesto. Tą dieną iš Mariupolio išvyko apie 30 000 žmonių – tiek daug, kad rusų kareiviai neturėjo laiko žiūrėti pro plastikine plėvele uždengtus automobilių langus.
Žmonės nervinosi. Jie keikėsi, šaukė vienas ant kito. Kiekvieną minutę pasirodydavo lėktuvas arba pasigirsdavo oro antskrydis. Žemė drebėjo.
Žmonės nervinosi. Jie keikėsi, šaukė vienas ant kito. Kiekvieną minutę pasirodydavo lėktuvas arba pasigirsdavo oro antskrydis. Žemė drebėjo.
Pravažiavome 15 Rusijos kontrolės punktų. Kiekviename iš jų šeimos, su kuria važiavome, motina, sėdinti priekinėje sėdynėje, karštligiškai meldėsi – pakankamai garsiai, kad mes girdėtume.
Kai pravažiavome patikros punktus – trečiąjį, dešimtąjį, penkioliktąjį, visuose juose stovėjo gerai ginkluoti kareiviai – mano viltys, kad Mariupolis išliks, išblėso. Supratau: kad pasiektų miestą, Ukrainos kariuomenė turės įveikti daugybę kliūčių.
Taip pat skaitykite: Ukrainos analitikas: Mariupolyje sprendžiamas Rusijos karo prieš Ukrainą likimas
Saulei leidžiantis nuvažiavome prie tilto, kurį ukrainiečiai sugriovė, kad sustabdytų rusų puolimą. Ten įstrigo Raudonojo Kryžiaus konvojus, kurį sudarė apie 20 transporto priemonių. Visi pasukome nuo kelio į laukus ir kaimo keliukus.
Mano viltys, kad Mariupolis išliks, išblėso. Supratau: kad pasiektų miestą, Ukrainos kariuomenė turės įveikti daugybę kliūčių.
15-ojo kontrolės punkto pasieniečiai kalbėjo rusiškai su stipriu kaukazietišku akcentu. Jie įsakė visam konvojui išjungti priekines šviesas, kad nesimatytų pakelėje stovėjusios ginkluotės ir karinės įrangos. Vos įžvelgiau baltą Z raidę, užrašytą ant transporto priemonių.
Artėdami prie šešioliktojo kontrolės punkto išgirdome balsus. Ukrainiečių balsai. Man labai palengvėjo. Priekinėje sėdynėje sėdinti motina verkė. Mes išėjome.
Buvome paskutiniai žurnalistai Mariupolyje. Dabar ten nėra žurnalistų.
***
Mus vis dar užplūsta žinutės iš žmonių, bandančių sužinoti apie artimųjų, kuriuos fotografavome ir filmavome, likimą. Jie rašo mums beviltiškai ir nuoširdžiai, tarsi nebūtume svetimi, tarsi galėtume jiems padėti.
Kai praėjusios savaitės pabaigoje Rusijos aviacija smogė teatrui, kuriame pasislėpė šimtai žmonių, žinojau, kur galėtume sužinoti apie išgyvenusiuosius, iš pirmų lūpų išgirsti, ką reiškia praleisti begalę valandų įstrigus po griuvėsių krūvomis. Pažįstu šį pastatą ir aplink jį esančius sugriautus namus. Pažįstu po juo įstrigusius žmones.
Sekmadienį Ukrainos valdžios institucijos pranešė, kad Rusija susprogdino meno mokyklą Mariupolyje, kurioje mokėsi apie 400 žmonių.
Bet mes nebegalime ten patekti.
