Tris dienas trukę bandymai perimti Sovietų Sąjungos valdžią žlugo, suduodami mirtiną smūgį ne tik Komunistų partijai, bet ir paskatinę taip norėtos išsaugoti SSRS žlugimą.
„Rugpjūčio mėnesio įvykių Maskvoje reikšmė labai didelė. Tai buvo lūžinis momentas kovoje prieš bolševikinę diktatūrą, – „15min“ sakė istorikas, politologas Česlovas Laurinavičius. – Sovietinis režimas paskutinį kartą pabandė sutelkti jėgas. Pučas buvo šių pastangų išraiška.“
Įsiutino reformos
1985 metais atėjęs į valdžią, Sovietų Sąjungos prezidentas M.Gorbačiovas, norėdamas pakelti didžiosios galios ūkį ir ją demokratizuoti, ėmėsi ambicingų ekonominių ir politinių reformų, „perestroikos“ ir „glasnost“, įgyvendinimo. Tačiau prasidėjusios reformos iššaukė ir netikėtų pasekmių: keletą dešimtmečių sovietinę priespaudą patyrusiose tautose susiformavo nacionalistiniai judėjimai. Pradėta baimintis, kad kai kurios, ar net visos, sovietų respublikos išstos iš Tarybų Sąjungos.
„Sena sovietinė politinė sistema, kurią M.Gorbačiovas buvo pradėjęs reformuoti, turėjo pakankamai daug rėmėjų, nesuinteresuotų reforma, – „15min“ sakė politologas Gediminas Vitkus. – Politinis procesas ir reformos, kurias inicijavo M.Gorbačiovas, turėjo prieštaringų pasekmių. Jos buvo priimtinos ne visoms politinėms jėgoms. Konservatyvusis sluoksnis Sovietų Sąjungoje tuo metu buvo pakankamai didelis. Pučas tai parodė.“
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Sovietų Sąjungos lyderio Michailo Gorbačiovo pirmasis interviu žiniasklaidai po nepavykusio perversmo Maskvoje |
1991 metais Sovietų Sąjunga atsidūrė gilioje ekonominėje ir politinėje krizėje. Lietuva, Latvija, Estija ir Gruzija jau buvo paskelbusios savo nepriklausomybę nuo SSRS. Tų pačių metų kovo 17 dieną įvyko referendumas, turėjęs nulemti byrėti pradėjusios Tarybų Sąjungos likimą. Jame buvo klausiama „Ar norite, kad Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga, kaip atnaujinta lygių respublikų federacija, kurioje bus garantuotos kiekvieno individo ar tautos teisės ir laisvės, išliktų?“ Referendume dalyvavo tik devynios iš penkiolikos respublikų – Baltijos šalys, Armėnija, Gruzija ir Moldova šį referendumą boikotavo. Tačiau bemaž 80 proc. balsavime dalyvavusių žmonių pasisakė už tai, kad Sovietų Sąjunga išliktų.
M.Gorbačiovo iškelta Suverenių Respublikų Sąjungos vizija iš esmės buvo kitais drabužiais perrengta Sovietų Sąjunga. Atnaujintą nepriklausomų valstybių federaciją turėjo vienyti bendras prezidentas, kariuomenė ir užsienio politika. Visgi jai atsirasti nebuvo lemta. Dieną prieš pasirašant federacijos sutartį, reformų įsiutintos komunistinės jėgos surengė valstybinį perversmą.
Iškėlė ultimatumą
1991 metų rugpjūčio 17 dieną KGB vadas Vladimiras Kriučkovas kartu su kitais septyniais perversmą organizavusiais valdžios atstovais – SSRS gynybos ministru Dmitrijumi Jazovu, vidaus reikalų ministru Borisu Pugo, premjeru Valentinu Pavlovu, viceprezidentu Genadijumi Janajevu, gynybos tarybos pirmininko pirmuoju pavaduotojumi Olegu Baklanovu, Valstiečių sąjungos pirmininku Vasilijumi Starodubcevu ir Valstybinių pramonės, statybos, ryšių ir transporto įmonių asociacijos prezidenti Aleksandru Tiziakovu, susitiko KGB svečių namuose Maskvoje.
Būdami įsitikinę, kad naujoji federacija paskatins valstybes skelbti savo nepriklausomybę ir kad tai galiausiai lems Sovietų Sąjungos žlugimą, sąmokslininkai nusprendė, kad atėjo metas veikti.
Rugpjūčio 18 dieną keletas iš jų nuskrido į Krymą, kur tuo metu M.Gorbačiovas atostogavo savo rezidencijoje. Sąmokslininkai Sovietų Sąjungos lyderiui iškėlė ultimatumą: jis privaląs įvesti SSRS nepaprastąją padėtį, arba turintis atsistatydinti ir savo įgaliojimus perduoti G.Janajevui.
M.Gorbačiovas tikino atsisakęs priimti ultimatumą, nors viename kambaryje su juo buvę pučistai tvirtino, kad jis pasakęs: „Darykit, ką reikia, po velnių“.
„Nesu linkęs manyti, kad M.Gorbačiovas buvo pučistų sąjungininkas. Tokių kalbų buvo. Tačiau jis perversmininkams pasakė „ne“, todėl buvo nuspręsta jį nuo visų įvykių izoliuoti. M.Gorbačiovui buvo surengtas namų areštas, – pasakojo Č.Laurinavičius. – Manau, sąmokslininkai į M.Gorbačiovą žiūrėjo lanksčiai tikėdamiesi, kad įvykdžius perversmą, jis pritars naujai šalies formai. Jo eliminuoti nenorėta. Siekta, kad jis pakeistų savo poziciją. Pagrindinė sąmokslininkų problema buvo ta, kad jie neturėjo aiškaus lyderio. Nė vienas iš jų nė iš tolo negalėjo lygintis su M.Gorbačiovo autoritetu.“
Visuomenė nepalaikė
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Žmonės stato barikadas prie Rusijos Dūmos |
Rugpjūčio 19 dieną sąmokslininkai surengė pučą: paskelbė apie tariamą M.Gorbačiovo ligą ir valdžios perdavimą Valstybiniam ypatingosios padėties komitetui. Pastarasis netrukus sustabdė politinių partijų ir visuomeninių organizacijų, neva neleidusių „normalizuoti padėties“, veiklą, nurodė išformuoti valdžios ir karines struktūras, neatitikusias SSRS įstatymų, armijai nurodyta kontroliuoti žiniasklaidos priemones. Uždrausta rengti mitingus.
Pučistai ėmėsi jėgos – į Maskvą buvo įvesti tankai, taip pat pradėti manevrai kitose sovietinėse respublikose. Antai Lietuvoje buvo užimtas Vilniaus valstybinis telefono ir telegrafo centras, Kauno radijo ir televizijos redakcija, taip pat – Sitkūnų radijo stotis.
Tačiau pučistų nepalaikė visuomenė. „Apskritai visuomenės nuotaikos buvo gan pasyvios. Ji pučą suvokė ne taip, kaip mes jį suprantame šiandien. T.y. kaip paskutinį komunistinių jėgų bandymą perimti valdžią, – aiškino istorikas Č.Laurinavičius. Jiems tai, veikiau, buvo vienas iš įprastų ilgos Sovietų Sąjungos konvulsijos etapų.“
Kiek kitaip į įvykius Maskvoje reagavo kai kurie sovietinių respublikų elito atstovai ir užsienio valstybės. „Daugeliu atžvilgiu, tiek Sovietų Sąjungos, tiek pasaulio mastu, į pučistus žiūrėta kaip į eventualų, naują valdžios struktūros variantą, su kuriuo de facto būtų galima palaikyti ryšius, – pasakojo Č.Laurinavičius. – Buvo simptomų, kad pasaulis buvo tam ir nusiteikęs. Griežtai prieš pučistus pasisakė labai nedaug politinių jėgų.“
Kova dėl ideologijos ir valdžios
Perversmo rengėjus akimirksniu pasmerkė Aukščiausios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis ir Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos prezidentas Borisas Jelcinas. „Tačiau dėl pastarojo pozicijos taip pat buvo įvairių pasakojimų. Kalbėta, kad jis iš pradžių dvejojo. Kaip ten bebūtų, B.Jelcinas galiausiai užėmė labai aiškią poziciją, pareikšdamas, kad šalyje vyksta antikonstitucinis perversmas ir kad jam reikia visomis jėgomis priešintis“, – kalbėjo Č.Laurinavičius.
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Borisas Jelcinas |
B.Jelcinas turėjo visišką veiksmų laisvę – pučistai jo nesuėmė. Taigi jis galėjo koordinuoti pasipriešinimą perversmą bandžiusiems įvykdyti sąmokslininkams. Viena iš išraiškingiausių jo pasipriešinimo akimirkų buvo ta, kai išėjęs iš Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pastato B.Jelcinas stovėdamas ant šarvuočio perskaitė tekstą, kuriame pasmerkė pučistų veiksmus. Šį drąsa įkvėpė ir kitus žmones. Nemažos minios jų ėjo ginti valstybinių objektų. „Atsiradus akivaizdžiai pučistų priešstatai su B.Jelcinu, didesnė dalis žmonių iš įvairių visuomenės struktūrų palinko į B.Jelcino, o ne į pučistų, pusę“, – sakė istorikas Č.Laurinavičius.
Pasipriešinimas pučistams buvo kova tiek dėl ideologijos, tiek dėl valdžios, teigia G.Vitkus. „Akivaizdu, kad nei M.Gorbačiovas, nei B.Jelcinas nebuvo griežtų ortodoksinių komunistinių pažiūrų. Jie buvo liberalūs komunistai ir įsivaizdavo bandysiantys įgyvendinti kitokią, demokratiškesnę politiką, – kalbėjo profesorius G.Vitkus. – Tam, kad galėtum tai įgyvendinti, turi turėti valdžią. Kita vertus, valdžią gali gauti tada, kai įtikini kitus žmones, kad ta valdžia tau būtų patikėta.“
Įtampa Maskvoje didėjo. Naktį iš rugpjūčio 20 į 21 dieną pučistams ištikimi sovietų desantininkai pabandė Maskvoje su tankais prasiveržti prie Baltųjų rūmų. Jiems kelią užkirto rūmų gynėjai. Tai buvo bemaž paskutinis perversmininkų bandymas. Rugpjūčio 22 dieną pučas žlugo. Sovietų Sąjungos kariai pasitraukė iš visų užimtų pastatų. Tarp jų – ir iš Televizijos bokšto Vilniuje. Sovietų respublikos įkvėpė naują laisvės oro gūsį. Penkis dešimtmečius gyvavusi supervalstybė netrukus tapo istorija.
Svajonė tapo realybe
Tiek Č.Laurinavičius, tiek G.Vitkus įsitikinę: jei pučas būtų pavykęs, per sovietų respublikas būtų nuvilnijusi nauja smurto banga. „Perversmininkai būtų bandę padaryti tai, ką 1956 metais padarė Vengrijoje, o 1968 metais Čekoslovakijoje, – sakė prof. G.Vitkus. – Manau, po laimėjimo būtų buvusi panaudota jėga ir Baltijos šalių parlamentai būtų buvę išvaikyti, o nepriklausomybė užgniaužta. Sausio 13-oji yra tarsi „mini kopija“ to, kas būtų įvykę po perversmo.“
Tačiau pučas žlugo. Priežasčių tam – ne viena. „Perversmo žlugimo priežasčių buvo daug. Pučistams drebėjo ranko. Jie buvo nevykėliai. O tokie dalykai, kaip asmeninės savybės, turi didelės reikšmės, – kalbėjo istorikas Č.Laurinavičius. – Tačiau greičiausiai tikroji priežastis buvo ta, kad sovietinis režimas buvo visiškai išsikvėpęs: tiek ideologiškai, tiek ekonomiškai, tiek politiškai.“
 |
| AFP/„Scanpix“ nuotr./Sovietų armijos tankas važiuoja link Rusijos Baltųjų rūmų |
Savo ruožtu G.Vitkus teigė, jog pučo žlugimas atskleidė, kad jį organizavusios jėgos nebuvo labai stiprios. „Žlugimas parodė, kad ne viską politikoje galima išspręsti jėga, nes tam, kad naudotum jėgą, turi įtikinti žmones, kad tas jėgos naudojimas yra teisingas. Prie senosios tvarkos sugrįžti norėję konservatyvūs komunistai neapskaičiavo savo galimybių“, – sakė profesorius.
Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad Lietuvai pučo žlugimas turėjo itin didelę reikšmę. „Jei Kovo 11-oji buvo graži svajonė, tai pralaimėjus pučui ji tapo realybe, – kalbėjo G.Vitkus. – Nežinau, ką reikėtų labiau švęsti – Kovo 11-ąją, kai mes tiesiog rizikuodami paskelbėme savo nepriklausomybę, ar šio pučo pralaimėjimą, kai Sovietų Sąjungos subyrėjimas tapo iš tiesų nebeišvengiamas. Sena sistema nebepajėgė atsikurti. Ten buvo svajonė, čia ta svajonė jau išsipildė.“
Prof. Vytautas Landsbergis: pučas tęsiasi iki šiol
„Pirmoji mintis, išgirdus apie mėginimus įvykdyti perversmą Maskvoje, buvo: „Štai ir atėjo ta diena“. Sausio 13-oji nebuvo tikroji diena. Dabar yra daug rimčiau ir pavojingiau, nes perversmas vyksta Maskvoje. Tai reiškia, kad su mumis mažai kas skaitysis. Tačiau tai taip pat buvo diena, kuriai mes psichologiškai buvome pasiruošę. Galbūt nebuvome pasiruošę praktiškai. Tačiau darėme tai, ką mus išmokė gyvenimas. Žinojome, kad jei nors trumpam bus įvesta diktatūra, visos kerštingiausios jėgos norės su Lietuva suvesti sąskaitas.
Tąkart tai neįvyko. Tačiau pučas nėra žlugęs. Jis lėtai tęsiasi. Jo rezultatas dar visai neaiškus. Kovo 11-oji išmėginama iki šios dienos. Tokie tarpiniai išmėginimai, kaip Sausio 13-oji, kaip rugpjūčio pučas, jie ateina, mes juos atlaikom. Bet tai dar nėra viskas.
Šiomis dienomis kalbėjęs Jurijus Afanasjevas pasakė: „Jie nepralaimėjo“. T.y., pučistų politiniai tikslai buvo palaipsniui įgyvendinami. Išdėstyti ilgesnėje perspektyvoje. O psichologiniai tikslai – priblokšti žmones, įvesti tam tikrą pasyvią baimės padėtį, buvo pasiekti per tam tikrą laiką. B.Jelcino aplinka pradėjo gravituoti neaiškiomis kryptimis ir per porą metų jo rugpjūčio pergalė ir jis pats buvo sunaikinti.“
